Arvydas Juozaitis naujai pristato Sąjūdžio istoriją, kol ji dar nevirto tik patogia legenda

Remdamasis asmeniniais dienoraščiais ir archyvais, A. Juozaitis kviečia pažvelgti į Sąjūdį ne kaip į sustingusį simbolį, o kaip į gyvą, sudėtingą procesą, kurio pasekmes jaučiame iki šiol.

Kas jus paskatino prisijungti prie Sąjūdžio kūrimo ir dalyvauti jo pradžioje? Kada supratote, kad laikas veikti?

Lietuviškas politinis brendimas prasidėjo seniai, dar 8-ame XX amžiaus dešimtmetyje. 1980 metais, Lenkijoje subangavus „Solidarumui“, jau virė kraujas. Karinėje stovykloje Pabradėje visu skyriumi palapinėje klausydavomės VEF radijo aparato transliacijų, Lenkijos ir Amerikos balso, „Laisvės“.

Ėmė neviltis, kad nieko panašaus mūsų gamyklose, bent jau Vilniuje, negali gimti, nes pas mus nėra lietuviškos terpės - darbininkai daugiausiai kolonistai, iš TSRS platybių. 1983 metais ėmiausi „Politinių užrašų“ ir jau rimtai nagrinėjau TSRS, Lietuvos ir Vakarų pasaulio politiką. 

Žinių buvo pakankamai. Viso tikslas - sulaukti momento, kada Lietuvoje galėsime imtis savarankiškos ir masinės veiklos. Teko palaukti. Laimė, buvo ką veikti: reikėjo šeimos, vaikų, ir mokslų - 1986 apsigyniau kandidato (dabar - daktaro) laipsnį Vilniaus universitete. Ir čia mokiausi kažko daugiau negu filosofinės išminties, nes vokiečių mąstytojas Vilhelmas Deltėjus (Wilhelm Dilthey) pasiūlė man temą, kuri tapo vėlesnio mano lūžio, išėjimo į sociumą 1988 metais, teoriniu pagrindu: „Subjektyvioji realybė ir istorinis subjektas“.

Knygoje minite „intelektines ištakas“ - kurios filosofinės, politinės ar tiesiog žmogiškosios idėjos labiausiai formavo jūsų požiūrį į laisvę ir demokratiją?

Filosofinės ištakos - tai XIX amžiaus II pusėje Vokietijoje ir Prancūzijoje/Šveicarijoje suvešėjusi „gyvenimo filosofija“. Ypač Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche), tai yra valios reikšmės gyvenime iškėlimas. Buvo ir daugiau žavių mąstytojų, kurie mano pažiūras sucementavo, pavyzdžiui, Tomas Karlailis (Thomas Carlyle). Be to, 1989 metais išėjo mano ilgiausiai lietuvių skaitytojui rengta Gilberto Kyto Čestertono (Gilbert Keith Chesterton) „Esė“ rinktinė. 

Jaunimas turi pamatyti, kaip gyvybė kuriama. Ir tai darėme mes - anuometinis jaunimas.

Tai pirmoji mano knyga, pradėjusi „Minties“ leidyklos leistą visą esė seriją. Čestertonas išmokė „drąsaus proto“. Beje, ir angliško mąstymo kultūros.

Kaip vertinate Sąjūdžio kūrėjų motyvaciją ir tikslus? Ar pavyko juos įgyvendinti?

Nemačiau šalia savęs (tarp akademinio jaunimo bendraamžių) taip ilgai politiniam veikimui besiruošusių bendražygių. Buvau vienišas. Daugelio pabudimas tautinio išsivadavimo labui buvo daugiau instinktyvus, būtiškas, egzistencinis. Ir tai gerai.

Knygoje daug dėmesio skiriate užkulisiniams sprendimams - ar galėtumėte atskleisti nors vieną sprendimą, kuris buvo ypač sunkus arba prieštaringas?

Ką aprašiau - tą aprašiau. Antroje knygoje bus daugiau pasakyta. Nes tikroji Sąjūdžio vyrų (būtent vyrų) politinė manipuliacija, tai yra būtinybė imtis politinių gudravimų, prasidėjo labai konkrečią dieną. Tai nutiko tautos ašarų dieną - 1988 metų rugpjūčio 23 dieną. Molotovo-Ribentropo pakto 49-ųjų metinių paminėjimas Vingio parke jau buvo gana aukštas pilotažas viršūnėse. Nuo to įvykio ir pradėsiu antrą „Tikros Sąjūdžio istorijos“ knygą. Dabar tik galiu pasiūlyti pagalvoti: kodėl ant scenos (ant pakylos) pasirodė LKP CK trečiasis asmuo Lionginas Šepetys (prieš metus persekiojęs ir keikęs šią datą)? Kodėl mitingui vadovavo Vytautas Landsbergis (kodėl to pageidavo LKP CK)? Kodėl mes sutikome, kad Laisvės lygos žmonių nė kvapo nebūtų prie tribūnos (žmonių, kurie prieš metus pralaužė šios datos ledus)? 

Kodėl gavome ir Vingio parko areną, ir LTV transliaciją (vaizdo įrašą, kuris parodytas po kelių dienų, suteikė Sąjūdžiui ir Atgimimui didžiuosius sparnus). Atsakyti galima trumpai (čia - trumpai, bet ne knygoje): tai buvo jau „real-politik“, kaip sako vokiečiai. Sąjūdis įžengė į naują etapą, su naivumu buvo baigta.

Jūsų dienoraščiai ir archyvai pateikia labai asmenišką liudijimą. Ar viskas atskleista, gal nusprendėte kažką palikti vėlesniam viešinimui ar niekada nepasakyti?

Viskas atsiskleis palaipsniui ir gana plačiai. Iš esmės. Neskubu. Nes žmonėms, skaitantiems ir mąstantiems, jau dabar per akis naujienų.

Istorija yra dabarties sudėtinė dalis. Nes gyva sąmonė yra dabartis, gyvos sąmonės nėra nei praeityje, nei ateityje.

Ar buvo momentų, kai jūs abejojote Sąjūdžio galimybe pasiekti savo tikslus? Kaip tuos abejonių momentus įveikėte?

Ne, abejonių nebuvo, nes Sąjūdžio veiklos neįsivaizdavau kaip baigtinės. O ir kai mes įsibangavome per LPS Steigiamąjį suvažiavimą 1988 metų spalio pabaigoje, kai Lietuvos televizija dvi paras, ir net naktį tiesiogiai transliavo suvažiavimo eigą, tapo aišku, kad apie 2 mln. žmonių jau sudaro išsivadavimo frontą, jo nebesunaikinsi.

Knygoje nagrinėjama tautos savivoka ir laisvė. Kaip jūs manote, ar šių vertybių suvokimas pasikeitė per pastaruosius 35 metus?

Pasikeitė, ir net dramatiškai. Jaunimo nenoras kurti šeimą ir gimdyti vaikus - tai didžiausias Sąjūdžio pralaimėjimas. Aš net nekalbu apie emigracijos bangas. Moterų (atleiskite, moterys) apsėdimą darkyti unikaliausią pasaulyje pavardžių rašybą ir tartį, tai yra šimtmečių kultūros turtą - jėgą-tradiciją - kas tai, jeigu ne Sąjūdžio bendruomeniškumo pamynimas ir individualistinis susinaikinimas? Jeigu visos tautos bendruomeninės laisvės siekimą pakeistų asmeninės gerovės praktika ir gyvenimu be palikuonių - ką gi… valstybių nebūtų, būtų jau pragaras.

Ką labiausiai norėtumėte, kad jaunieji skaitytojai suprastų apie Sąjūdžio laikus, ko dažnai nepasako net istorijos vadovėliai?

Knyga rašyta maironišku tikėjimu Jaunąja Lietuva. Tai pasakiau jau pratarmėje. Jaunimas turi pamatyti, kaip gyvybė kuriama. Ir tai darėme mes - anuometinis jaunimas.

Jei galėtumėte grįžti į 1988-uosius ir pasikalbėti su jaunais Sąjūdžio nariais, ką jiems patartumėte iš savo patirties, o svarbiausia - jau žinodamas šios istorijos finalą?

Nieko nesakyčiau - veikčiau.