Anikės Genienės (gim. Wiegant) išsaugoti drabužiai ir religinė knyga

Išeiginius sijonus, su kuriais eidavo į bažnyčią, Klaipėdos krašto moterys dažniausiai siuvosi iš tamsaus vienspalvio audinio. Prireikdavo kelių palų (audeklo gabalų). Anksčiau kedelius raukdavo, vėliau klostydavo, o dar vėliau - plisuodavo.

Tęsinys. Pradžia 2021 09 18

Vienas muziejaus eksponatas turi ypatingą istoriją: sijonas buvo suklostytas, tačiau po kurio laiko smulkiai suplisuotas, nes iš mamos paveldėtą drabužį dukra norėjo persidaryti pagal naują madą.

Kedeliai šišioniškių buvo nešiojami XIX a. - XX a. pirmoje pusėje.

Dar anksčiau merginos ir moterys dėvėjo margines - įvairių spalvų languotus arba dryžuotus sijonus, tačiau vėliau lietuvininkes ragino atsisakyti ryškiaspalvių drabužių.

A. Genienės kedelis pasiūtas rankomis.

Jis ypatingas savo spalvingumu - apačioje papuoštas trimis margomis juostomis, kurias audėja paryškino spalvotais siūlais.

Ties klostelėmis siūlai dekoratyviai išpešioti nedideliais spurgeliais.

Sijonas į muziejų pateko kartu su savininkės delmonu, todėl turime unikalią galimybę pamatyti, kaip jie suderinti pagal spalvas.

Šventas laikas

Sekmadienį evangelikų liuteronų namuose buvo „šventas laikas“, kada nebuvo atidaromos durys net artimiausiam kaimynui.

H. Lotužis pasakoja, kad pas Genius šventadienio papročių buvo laikomasi dar griežčiau nei jų namuose.

Senoji Genienė visą amžių liko ištikima savo religiniams nusistatymams.

Nebegalėdama nuvykti į bažnyčią, kiekvieną sekmadienį ji melsdavosi namuose.

"Pas ją dvyliktą valandą vykdavo namų pamaldos. Tiksliai tuo pačiu laiku, kaip laikrodis.

Tuomet nemėgink ten net užsukti! Buvo taip: šventa - dvyliktą valandą sekmadienį - netrukdykit. Net duris uždaro, ir viskas.

Genių namuose sekmadienį, gink Dieve, jokių darbų", - teigia pašnekovas.

Pamaldžiose evangelikų liuteronų šeimose duoną sekmadieniui stengdavosi supjaustyti iš anksto, kad šventą dieną nereikėtų imti peilio į rankas.

Pas Genius to buvo laikomasi ypač griežtai: „Jų namuose tai buvo nerašyta taisyklė. Jau geriau alkani bus, bet duonos sekmadienį nepjaus“, - prisimena Helmutas.

Pamaldumas - tai vertybė, kuri iš kartos į kartą perduodama lietuvininkų šeimose.

Vis dėlto pasitaikydavo, kad griežti nusistatymai, asketiškumas apsunkindavo žmonių gyvenimus.

H. Lotužis prisimena: kartą užklupo lietinga vasara, o visų šienas buvo likęs laukuose.

Kai vienas sekmadienis pasitaikė be lietaus, jo tėvai suskubo jį grėbti ir jau nebežiūrėjo, kad „šventa“, - nes šienas pražus.

Tuomet atėjusi kaimynė Genienė, treptelėjusi koja į kurmiarausį ir griežtai tarusi: „Ar jūs į peklą norit nueiti?“

„Pabambėjo, pabambėjo, pasibarė, apsisukus ir nuėjo“, - prisimena pasakotojas.

Lietinga vasara dievobaimingai kaimynei atnešė didelių nuostolių - žiemą karvę teko šerti šiaudais.

„Ne visada galima taip beatodairiškai elgtis“, - perdėm griežtus nusistatymus kritikuoja Helmutas.

R. Pareigienė prisimena, kad sekmadienio namų pamaldos vykdavo tokia tvarka: "Eidavom į kambarį, sėsdavom prie knygų.

Oma atsiversdavo tokią didelę mišknygę (pamokslų knygą) - Kristupo Jurkšaičio „Aš bei mano namai norim viešpačiui šlužyti“ - ir paskaitydavo.

Paskui pasiimdavom giesmių knygas gotišku šriftu, kurios buvo nedidelės, siaurutės. Mokėjau giedoti ir aš su sesute Alma."

Senoji Genienė sekmadieniais skaitydavo ir Jono Oranto pamokslus iš knygos „Šešios knygos apie tikrą krikščionumą“, kurią vaikaitė Renata padovanojo Mažosios Lietuvos istorijos muziejui.

Genių namuose neretai melstasi ir šeštadienio vakarą, kurį vadino „sobatos vakaru“.

R. Pareigienė prisimena: „Ir šeštadienio vakarą oma kviesdavo eiti prie knygų. Susirinkdavom prie stalo, skaitydavom knygas ir giedodavom, bet ne visada, o sekmadienį buvo būtina.“

Renatos Tylaitės (vėliau Pareigienės) įžegnojimo diena. Ji pasipuošusi balta suknele ir mirtų vainikėliu ant krūtinės. Iš kairės – oma Anikė Genienė, sesuo Alma Tylaitė, iš dešinės – mama Helenė Gertrud Tylienė. Prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios 1982 m. liepos mėn. 28 d.

Renatos Tylaitės (vėliau Pareigienės) įžegnojimo diena. Ji pasipuošusi balta suknele ir mirtų vainikėliu ant krūtinės. Iš kairės – oma Anikė Genienė, sesuo Alma Tylaitė, iš dešinės – mama Helenė Gertrud Tylienė. Prie Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios 1982 m. liepos mėn. 28 d.

Genių namuose nedainuodavo

Senasis Genys, būdavo, truputėlį padainuoja. Jis norėdavo nepiktai paerzinti pačią. Tuomet senoji Genienė nusitverdavo šluotkočio.

Mūsų pašnekintas Helmutas prisimena: "Aš kaimynams pieną nunešiau - jų karvė buvo užtrūkusi.

Sekmadienio rytą išgirdau vieną nutikimą tuose namuose. Kaimynas Genys jau buvo atsikėlęs ir kaimynė taip pat.

Pats kažką dirbinėjo - ar samtį skaptavo, ar ką kita. Senoji Genienė pradėjo bartis, kam šis sekmadienį dirbąs, o jis į tai atsakęs dainuškos žodžiais:

Reiks tau seną vyrą vest,

Ir jo pypkę rankoj nešt...

Tiktai išgirdau, kaip senasis Genys užtraukė ir nutilo - ogi su tuo šluotkočiu gavo jis per kuprą."

Kaimynas buvo to paties liuteronų tikėjimo, bet labiau laisvamanis: "Jis neateidavo pas mus į surinkimą, gink Dieve. Jeigu senoji Genienė su vaikais ar mišias (pamokslus) skaitys, ar giedos, tai jis būtinai kažką pasiims daryti kitame kambarėlyje, kuris buvo atskirtas tik lentine pertvara.

Žmonės gyveno ir turėjo taikytis vienas prie kito", - gyvenimo išmintimi dalinasi Helmutas.

Bus daugiau.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder