Anikės Genienės išsaugoti drabužiai ir religinė knyga (1)

Neeilinė diena muziejuje, kai gaunami eksponatai, kurie pasakoja gyvąją Mažosios Lietuvos istoriją. Praėjusiais metais įsigytas Anikės Genienės (Anna Gennies Wiegant, 1905-1986), kilusios iš Trušelių kaimo, delmonas - dekoratyvi kišenė, kurią lietuvininkės nešiojo pasirišusios prie juosmens ir naudojo pinigams, giesmynui, nosinei ar kitoms smulkmenoms susidėti.

 

Kolekcijos papildymas sutapo su ypatinga proga - 2020 m. Mažosios Lietuvos delmonai paskelbti nematerialaus kultūros paveldo vertybe.

Šią vasarą etnografinės ekspedicijos metu Kisinių kaime įsigyti ir kiti A. Genienės daiktai: namuose austas sijonas - kedelis, bažnytinė skara - kuska ir religinė knyga - Jono Oranto „Šešios knygos apie tikrą krikščionumą“, išleista 1879 metais Mėmelyje.

Močiutės, kurią vadino oma, drabužius ir pamokslų rinkinį muziejui padovanojo vaikaitė Renata Pareigienė (gim. Tylaitė), gyvenanti sodyboje, kurioje senelių Genių šeima įsikūrė po karo.

Išskirtinis delmonas su bažnyčios atvaizdu

Delmonas - tai išeiginis lietuvininkės aprangos priedas. Tokias dekoratyvias kišenes jos pasirišdavo tuomet, kai eidavo į bažnyčią.

Tačiau maldos namų atvaizdu rankdarbiai puošti labai retai. Šis delmonas - vienintelis toks muziejaus kolekcijoje.

Bažnyčia išsiuvinėta puošniais šilkiniais siūlais, tik atidžiau įsižiūrėjus galima pastebėti, kad panaudoti ir keli vilnoniai siūliukai.

Darbas atliktas kryželiu ant ploniausios kanvos - specialaus reto audinio.

Delmono savininkė - buvusi Plikių parapijietė. Akyliausieji išsiuvinėtame paveiksle pastebi Plikių evangelikų liuteronų bažnyčios atvaizdą.

Pasak parapijos kunigo klebono Liudviko Fetingio, Plikių bažnyčios bokštas yra ypatingas - įkomponuotas ne centre, o kairiajame šone, todėl jo su kitu nesumaišysi.

Delmono puošmena - blizgūs sidabro spalvos karoliukai.

Jais kišenės kampuose gotišku šriftu išsiuvinėta savininkės mergautinė monograma: „A W“ ir dvi simetriškos gėlytės, kurios nėra visos išlikusios - per laiką aptrupėjusios.

Blizgūs karoliukai teikia rankdarbiui prabangos, šventiškumo.

Eksponato antroji pusė sudurstyta - persiūta iš kito, jau nudėvėto drabužio.

Seniau kaimo moterys buvusios labai praktiškos ir nė skiautelės audinio, kad ir padėvėto, neišmesdavusios.

Delmono priešakyje užsiūtas jūros spalvos(žydro atspalvio žalios spalvos) velvetas.

Pirktinis audinys anuomet buvo labiau vertinamas nei namų darbo, austinis. Jis, kaip ir šilkiniai bei medvilniniai siūlai, karoliukai, buvo prabangos prekė.

Velveto spalva priderinta prie sijono, kuris taip pat perduotas muziejui, raštų.

Rankdarbio pagrindas sutvirtintas - išsiuvinėtas juodais medvilniniais siūlais.

Siuvinėta kryželiu ant juodo aksomo.

Tokie siūlai panaudoti todėl, kad turi blizgesio ir atrodo puošniau nei vilnoniai. Dugno raštas stambokas, šiek tiek „prigulęs“, vadinamas pasviruoju kryželiu. Dygsniuota į priešingą pusę nei įprastai.

Nustebino ypač kruopštus delmono apkantavimas. Dekoratyvi kišenė apsiūta pirktine juostele, kuri dar sutvirtinta apsiuvamuoju dygsniu.

Panaudoti tokie patys juodi medvilniniai siūlai, kuriais ir pagrindas išsiuvinėtas.

Apsiūta labai lygiai, milimetro tikslumu.

Matyti tik siauras juostelės kraštelis, kuris atrodo tarsi violetinės spalvos dekoratyvi siūlė. Taip kruopščiai apkantuoto delmono dar neturėjome muziejaus rinkinyje.

Mįslė: kaip ši kišenė galėjo būti nešiojama? Jokių raištelių ar kilpelių parišimui nėra išlikę.

Niekas nebuvo matęs A. Genienės dėvinčios delmoną. Gali būti, kad tai jos mergautinių dienų reliktas.

Kisiniuose užaugęs Helmutas Lotužis šiuos senovinius lietuvininkių rankdarbius dar puikiai atsimena.

Jis pasakoja: "Kai aš augau, ir mūsų namuose buvo keletas delmonų - didesnių ir mažesnių.

Visi jie buvo stačiakampiai, pailgi. Mažesnis - su stilizuota tulpe iš karoliukų.

Mama po karo vieną iš jų dar naudojo važiuodama į turgų, tačiau pasirišdavo ne prie juosmens, o po kaklu.

Ten saugiai susidėdavo pinigus - rublius, kurie buvo labai dideli.

Vėliau tų delmonų jau niekas nebenešiojo. Jie buvo atsidūrę ant namo viršaus, kabojo pakabinti prie balkio, kol sunyko, kandys suėdė."

Pasak Helmuto, anuomet bet kokia kišenė buvo vadinama delmonu. Tiek vyrų, tiek moterų.

Ir palto kišenė buvo delmonas. Šišioniškiai taip sakė: „Kišk šnypštuką (nosinę) į delmoną.“

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus etnografinė ekspedicija Kisinių k. Renata Pareigienė (gim. Tylaitė)
su omos Anikės Genienės senovine skara – kuska. Filmuoja Valdas Ramanauskas, 2021 m.

Dėkui. Puikus rašinys, nuostabus pasakojimas ir eksponatai. Oma - senoji mama, buvo ir senolė, o jos vyras - bočelis. Vydūnas žinojo prabočius. Močiutė ir diedukas - Lietuvoje naudoti senųjų vardai.
Vytautas, 2021-10-01 05:47
Sidebar placeholder