Anikės Genienės išsaugoti drabužiai ir religinė knyga

Neeilinė diena muziejuje, kai gaunami eksponatai, kurie pasakoja gyvąją Mažosios Lietuvos istoriją. Praėjusiais metais įsigytas Anikės Genienės (Anna Gennies Wiegant, 1905-1986), kilusios iš Trušelių kaimo, delmonas - dekoratyvi kišenė, kurią lietuvininkės nešiojo pasirišusios prie juosmens ir naudojo pinigams, giesmynui, nosinei ar kitoms smulkmenoms susidėti.

Tęsinys. Pradžia 2021 09 18

Moterų „laimė nutekėjimo“

Jau niekas iš artimųjų neprisimena, kiek brolių ir seserų Anikė turėjo. Tik yra žinoma, kad jai buvo tekusi dalia gyventi su brolio šeima.

Vaikaitė Renata Lukošiūnienė (gim. Genytė) papasakojo, kad kai omos tėvų ūkį perėmė brolis, ji dar buvo netekėjusi.

Anikė jo šeimai dirbo lyg samdinė, bet niekaip neįtikusi brolienei.

Kai nuo sunkaus darbo jai „pradėjo augti kupra“ ir buvo netoli trisdešimties, mama surado našlį Martiną Genį (Martin Gennies) ir už jo ištekino.

Ji sakė: „Bus lengviau gyventi.“

Pasak vaikaitės, oma labai nenorėjusi tekėti: „Važiuojant po venčiavonės (jungtuvių) iš bažnyčios, pro ašaras kelio nematė - taip jai netiko tas našlys.“

ooAnikės Genienės (gim. Wiegant) ir Martino Genio (Martin Gennies) vestuvės Baičių k., 1934 m. lapkričio mėn. 16 d.

Anikės Genienės (gim. Wiegant) ir Martino Genio (Martin Gennies)
vestuvės Baičių k., 1934 m. lapkričio mėn. 16 d.

Anikė savo vyrui buvo antroji žmona. Pirmoji, Kalvelytė, mirė gimdydama pirmagimį ar neilgai trukus po to.

Ji buvo kilusi iš Kisinių, o palaidota Baičiuose. Greta motinos ilsisi sūnus Viliukas.

Benamių dalia

R. Lukošiūnienė papasakojo, kaip Genių šeimos gyvenimą sukrėtė karas: "Opą Martiną paėmė į kariuomenę, bet jis ilgai nekariavo, jau per pirmą mūšį buvo paimtas į nelaisvę ir ilgus metus praleido rusų lageryje.

Oma liko viena su vaikais ir sena mama. "Iš jos pasakojimų vaikaitė sužinojo, kad šeimai buvo liepta trauktis į Vokietijos gilumą.

1944 m. vasarą oma Anikė su vaikais ir savo mama, kuri jau nebesikėlė iš patalo, buvo nuvažiavę už Karaliaučiaus, bet sugrįžo.

Ji viena su aštuonmečiu Miku (R.Lukošiūnienės tėčiu) ir šešiamete Helene Gertrud nuėmė derlių, pasėjo rugius.

Netrukus dar kartą teko viską palikti. „Rudenį, kai valdžia ir vėl įsakė trauktis, oma susikrovė į vežimą būtiniausius daiktus, paguldė mamą, susodino vaikus, prisirišo karvutę ir išvažiavo į nežinią“, - pasakoja Renata.

Netoli Šilutės jie užsuko į atokią sodybą, kur jau buvo apsistoję ir daugiau moterų su vaikais.

Ten nutiko toks įvykis: "Atbėgo raudodamas kokių dvylikos metų berniukas ir pasakė, kad tankai sutraiškė visą pabėgėlių koloną ir jo šeimą.

Jis ragino bėgti, nes rusai visus žudo", - omos išgyventus įvykius perpasakoja vaikaitė.

Tačiau A. Genienė su sena mama ir vaikais pasiliko toje sodyboje. Tik žiemą, sužinojusi, kad Klaipėdą užėmė rusai, ji ryžosi grįžti.

Tačiau trobos langus rado išdaužytus, o rūsio duris praviras. Kaimynų kieme jau šeimininkavo ateiviai iš Žemaitijos.

Skudurais užkamšiusi langus, A. Genienė paliko žinutę, kad šeimininkai tik trumpam išvykę, bet netrukus grįš.

"Prikalė prie laukujų durų raštelį ir vėl pėsčia išėjo Šilutės link, pasiimti vaikų ir senos mamos.

Sugrįžę kieme jie pamatė vežimą, iš kurio svetimi žmonės jau nešė į Genių namus savo mantą.

Savininkus naujasis šeimininkas išvadino fašistais, liepė važiuot atgal į „faterlandą“, pagrasino išvežti pas baltas meškas", - pasakoja R. Lukošiūnienė.

Tada šeima prisiglaudė pas pažįstamą Labotakienę, nors ten visiems buvo labai ankšta.

"Oma buvo be galo dėkinga tiems žmonėms, kad priglaudė.

Visą gyvenimą juos minėjo geru žodžiu, tvarkė jų kapelius", - prisimena vaikaitė.

Apie 1948-uosius metus, kai sugrįžo iš nelaisvės opa Martinas, šeima apsigyveno Kisinių kaime. Ten dabar gyvenanti vaikaitė R. Pareigienė pasakoja: "Rado tuščią trobelę Kisiniuose ir apsistojo.

Prieš karą čia gyveno Endružaičių šeima. Neseniai buvo atvažiavęs tas žmogus, kuriam tebuvo ketveri metukai, kai šeima buvo priversta palikti namus.

Dabar jis gyvena Eseno mieste. Nors vėliau Geniai prasigyveno ir jiems nieko netrūko, Renata niekada nepamirš omos dejonių dėl skaudaus likimo: „Kiti po karo neprarado savo namų, o mes neturėjom kur prisiglausti, ką vaikams duoti valgyti. Jie buvo priversti eiti pasiubagauti, duonos prašyti.“

Senosios Genienės nešiosena

H. Lotužis prisimena, kad Kisinių kaime A. Genienė vienintelė dar nešiojo senoviškai: „Jinai visą laiką vilkėjo juodai. Turėjo keletą drabužėlių ir kitokių - šiuolaikinių, spalvotų, bet rengėsi visą laiką tamsiai.“

Pasak jo, Genienės sijonas dar būdavo klostuotas, o skarą, jeigu ir šviesesnę ryšėjo, tai lyg didesnę nei įprastai, su kutais - pynikiukais.

"Ne visada klostuotus sijonus nešiojo, ne kiekvieną dieną - juk ir aš ne kiekvieną dieną ją matydavau, - dalinasi prisiminimais pašnekovas, - bet pamenu, kad ir paprastą dieną ji taip vaikščiodavo, esu matęs, ir išeiginę - sekmadienį.

Taip vilkėjo iki pat savo amžiaus galo 1986 metais."

Drabužiams šeimininkė turėjo atskirtą kambarėlį - nešildomą patalpą, vadinamą prynamiu.

Ten stovėjo nedidelė medinė kraičio skrynia su geležiniu užraktu, o prie durų kabojo pakaba.

Kas gali būti pakabinama - tą kabino ant pakabos, o kas tilpo į skrynią - buvo sulankstoma ir ten sudedama.

Omos skrynia traukė vaikaičių dėmesį.

Kartais jų paprašyta senolė išimdavo ir parodydavo krikšto rūbelius, gražiai sulankstytus ir suvyniotus į baltą audeklą, pagalvę, ant kurios kūdikius nešė krikštyti į bažnyčią, siuvinėtą krepšelį, vadintą delmonėliu, savo išeigines skaras bei senovinį sijoną, suklostytą smulkiomis klostelėmis.

Šiandieną smagu pasidžiaugti, kad dalis skrynios „paslapčių“ jau saugoma Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje.

Bus daugiau.

Sidebar placeholder