AP galerija atveria duris Memelio mieste su Sigito Parulskio fotografijos paroda „Susmulkinta amžinybė“
Tai didžiausia ir išsamiausia Sigito Parulskio fotografijos paroda, kurioje eksponuojami pastarųjų penkerių metų užfiksuoti vaizdai, sugulę į rudenį išleistą fotografijų albumą „Susmulkinta amžinybė“.
Paroda atskleidžia vizualinį pasakojimą apie laiko trapumą, nykstančias formas ir pasak, autoriaus „būties raukšles“.
Fotografija kupina metaforų, net ironijos, o šviesa ir šešėliai formuoja tankią kadro dramaturgiją.
Iš žodžio į vaizdą: Sigito Parulskio fotografijos kelias
S. Parulskis daugeliui pažįstamas kaip rašytojas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, reikšmingai formuojantis šiuolaikinės lietuvių literatūros lauką. Tačiau pastaraisiais metais jo kūryboje svarbią vietą užima fotografija.
Dar 2019 metais knygos „Dvigubo dugno keleiviai“ tekstus lydėjo autoriniai skaitmeniniai vaizdai, o pandemijos laikotarpiu fotografija tapo nebe lydinčia, bet savarankiška mąstymo ir kūrybos forma. Fotografijų publikuota ir pastaraisiais metais išleistose esė ir poezijos knygose – „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ (2025) ir „Voras tarp tavo lūpų“ (2026).
Ši paroda ir fotografijų albumo pristatymas – dar vienas nuoseklaus kūrybinio dialogo etapas tarp menininko ir AP galerijos. Galerija dukart pristatė rašytojo fotografiją tarptautinėse mugėse ArtVilnius, kuruoja jau trečią personalinę parodą bei išleido albumą.
Apie albumo „Susmulkinta amžinybė“ turinį galerininkė Vilma Jankienė sudarytojos žodyje rašo, jog Sigitas kuria parulskišką planetą kaip keistumo vietą; jai nebūdingas geografinis tikslumas ar vaizdų atpažįstamumas, tai pasaulio pajautimo interpretacijos, nenupoliruotos tikrovės orientyrai.
„S. Parulskio dėmesio centre atsirandantys objektai yra pasislinkę į sąvokų apie pasaulį teritoriją. Rašytojo, kuris fotografuoja, kūrybai trumpai apibrėžti tinka filosofo G. Harmano mintis apie objektų interpretaciją: „pastaroji iš esmės išreiškia objektų pasitraukimą ar nusišalinimą nuo žmogiškųjų tikslų į realybę, pranokstančią žmogaus naudos, veikimo ir daiktų eksploatavimo sferą“, – knygos pratarmėje sako V. Jankienė.
Tikrovė kaip sapnas cikle „Velkam dangų“
Šis ciklas atsirado pandemijos metu, kai pasaulį užliejo informacinis triukšmas bei politinės ir socialinės įtampos. Rašytojui kamera tapo savotiška priešprieša kalbai – būdu atsitraukti nuo teksto ir nuo tikrovės įtampų. Fotografija virto meditatyvia praktika.
Kai pasaulis atrodo beviltiškai klampus ir klastingas, objektyvo akis ne tik godžiai fiksuoja atrastus siužetus. Siužetai nauji, bet atmintyje jie jungiasi su panašiais, jau būtais, momentais, primena rutiną ir dėsningumus.
S. Parulskis esė knygoje „Patys gražiausi sapnai apie kelią“ rašo: „Ir vis dėlto, kartais būna, kad žiūrėdamas į ką tik padarytą kadrą supranti, kad tai labai seniai matytas vaizdas, prieš dvidešimtį ar trisdešimtį metų, jis kažkur lindėjo atminties olose, tūnojo katakombose kaip pirmasis krikščionis, o dabar, atsiradus nuotraukai, išniro ir patvirtino, taip, ši tikrovės atplaiša, šis vaizdas yra tavo gyvenimo dalis, ir jeigu tiki tais, kurie sako, kad gyvenimas yra sapnas, tu ką tik nufotografavai sapno fragmentą“.
Naujoje parodoje eksponuojama tik keletas skaitmeninių vaizdų iš ciklo „Velkam dangų“, žyminčio pirmąją personalinę parodą. Lengva pastebėti S. Parulskio gebėjimą net iš pramoninių konstrukcijų kurti egzistencinės įtampos scenografijas. Dangus, žemė ir kelias tampa ašimis, jungiančiomis amžinybės didybę su neišvengiamu žmogaus laikinumu. Poliariniai elementai kuria nuolatinio virsmo jausmą, simuliuodami laiką kaip dvilypę jėgą – kuriančią ir naikinančią.
„Susmulkinta amžinybė“ – epas laikinumui
Kūrybinis etapas „Susmulkinta amžinybė“ kviečia mus tyrinėti laiko bei būties filosofinį gylį. Ciklo pavadinimas suponuoja paradoksą: kaip aprėpti tai, kas iš esmės neaprėpiama? Neapčiuopiama laiko tėkmė tampa pakeliama tik tuomet, kai ji suskaidoma į fragmentus. Ironiška, kad žmogui būdinga siekti didžiausio, ryškiausio ir reikšmingiausio, kartu pražiūrint esmines smulkmenas – tuos tikrovės kadrus, iš kurių ir susideda mūsų gyvenimas ir aliuzija į amžinybę.
Kaip gerame spektaklyje, būtent scenografiniai menkniekiai – kreiva kėdės koja, susigarankščiavusi paklodė ar apdaužytas ąsotis – kuria tikrumo pojūtį ir jungia erdvę, pasakojimą bei žiūrovą. „Susmulkinta amžinybė“ čia tampa metodologine nuostata: kvietimu skaityti laikinumo ženklus, sąmoningai atsiribojant nuo kasdienybės triukšmo.
Autoriaus fotografija kursto l’appel du vide pojūtį – verčia panirti į sustingusio laiko vakuumą, tapti šiurkščia, apsunkusia dulkele ir nusėsti ant pūvančio suolelio, angelo sparno ar besistiebiančios tulpės.
S. Parulskio kūryboje ne mažiau reikšmingi ir fotografijų pavadinimai. Jie sukuria įtampą tarp to, kas matoma, ir to, kas įvardijama, priversdami žiūrovą permąstyti santykį su atvaizdu. Žodis čia tampa plyšiu, per kurį fotografija peržengia savo pačios materialumą. Perskaičius pavadinimą, fotografija tampa filosofine nuostata: tulpių žieduose apsigyvena Dievas, vanduo geba svajoti, o Atlantida atsiveria ne mitinėje gelmėje, bet lietuviško kaimo kraštovaizdyje.
Aptardamas vaizdo ir žodžio santykį, S. Parulskis akcentuoja jų skirtingą veikimo logiką. Jo teigimu, žodžiu lengviau artikuliuoti vidines būsenas, tuo tarpu fotografija yra filosofiškai reiklesnė. Vaizdas, skirtingai nei tekstas, neperteikia patirties tiesiogiai, bet ją implikuoja, o jo semantinis krūvis dažniausiai atsiranda ne fiksavimo akimirkoje, bet refleksijoje.
„Daugybė temų ir patirčių [lengviau perteikti žodžiu] – niekaip nenufotografuosi nemigos, danties ar širdies skausmo ir pan. Žinoma, ir rašydamas, gali tik bandyti nusakyti vidines būsenas, bet žodis čia yra galingesnis, konkretesnis, vaizdas – abstraktesnis. Kita vertus, fotografuodamas aš nesistengiu nieko perteikti, visa semantika atsiranda vėliau, net jeigu tas „vėliau“ nutinka po akimirkos, vis tiek – vėliau“, – sako S. Parulskis.
„Susmulkinta amžinybė“ – žvilgsnis į metaforomis nuklotą tikrovę, tarsi akistata su obsidiano veidrodžio šuke, aštria, fragmentuota, bet tuo pačiu reflektuojančia ir pranašaujančia. S. Parulskio kadrai pagauna efemeriškus blyksnius irimo paženklintoje būtyje, o prasmė nuslysta į plyšius, kampus, angas, voratinklius –nematomą Dievo užantį.
Vilties relikvijos „Kryžiaus kalno“ fotografijose
S. Parulskio fotografijose mirtingo žmogaus trapumas nuolat susiduria su paradoksalia, nemirtinga viltimi. Širdgėlos ir skausmo paženklintame gyvenimo kelyje būna momentų, kai vienintelė išeitis yra visomis jėgomis įsikibti į auksinį Ariadnės siūlą ir būti vedamam jo šildančio spindesio. Ši tema ryškiausia Kryžiaus kalno fotografijų cikle.
Minkštame rūke besimaudančios šventųjų figūros, mediniai kryžiai ir koplytstulpiai tarsi prisirpę tikinčiųjų maldų žodžiais. Nors išorė kukli, natūrali – o tuo pačiu ir nykstanti, trūnijanti – fotografijose įamžinama šių reliktų dvasia. Jie traukia žvilgsnį žmogaus prisilietimo atmintimi, išsekę skulptūrų siluetai, palaiminti šventraštį šnabždančių lūpų ir rožančių glostančių pirštų, varpų dūžiais skaičiuoja laiką iki pažadėtos amžinybės. Nors fotografijose nėra nė vieno žmogaus, vaizdų erdvė jaučiasi apgyvendinta, persmelkta tirštos, sakralios energijos.
„O dėl Kryžių kalno… Negaliu duoti instrukcijos, ką ten reikia užfiksuoti… Kita vertus, galiu papasakoti. Reiktų gimti Lietuvos provincijoje, mokytis Katekizmo tiesų, eiti Pirmosios Komunijos, valandų valandas vaikystėje nuobodžiauti bažnyčioje apžiūrinėjant šventųjų paveikslus ir skulptūras, lankytis kapinėse per Vėlines ir Visus Šventuosius, ir šiaip ten lankytis, skaityti apie tremtį į Sibirą, apie Lietuvos partizanų pasipriešinimų kovas, skaityti Bibliją ir Naująjį Testamentą, pasidomėti liaudies menu, ypač drožyba iš medžio, apie krikščioniškų ir pagoniškų motyvų susiliejimą joje, turėti patirties, ką reiškia netekti, ką reiškia neprarasti naivumo ir vilties…“ – sako S. Parulskis.
Linija tarp ego ir savikritikos – autoportrete
Dar viena tema parodoje – autoportretas. Iš sakralios erdvės žengiant į asmeninį pasaulį, autoportretas demaskuoja mūsų ego kaip atvirą žaizdą. Šiame cikle S. Parulskis su ironija priešinasi nykiai vizualinei kultūrai, persmelktai narciziško savivaizdžio pertekliaus. Šiuolaikybėje išvaizda veikia kaip valiuta, kurios realumas visada abejotinas. Autoportreto procese ryškėja mefistofeliškas žmogaus pradas – gundymas paglostyti ego, jam pasiduoti ar jį nuvilti.
Fotomenininko Tado Kazakevičiaus paskatinimas tapo impulsu autoriui išbandyti šį žanrą, nors jis atvirai pripažįsta nemėgstantis savo atvaizdo. Fotografuodamas save, S. Parulskis ironizuoja, tai leidžia išvengti egoistinės vizualinės kultūros spąstų, autoportretas virsta savistabos ir savikritikos aktu.
Dirbant su savo kūnu kaip fotografijos objektu, neišvengiamai kyla technologiniai ir psichologiniai išbandymai. Sudėtingas fokusavimas, artimas atstumas ir mechaniniai apribojimai reikalauja disciplinos, o pats fotografavimo aktas tampa akistata su kūnu ir ego trapumu.
Kiekvienas autoportretas gimsta su išankstine nuostata, kas esame. John Locke žmogų apibrėžė kaip sąmonės tęsinį – nematomą, bet formuojantį tapatybę. S. Parulskio autoportretuose verda teatras. Kadruose atsiveria raukšlių mizanscenos, o savęs epas pasakojamas rankų gestais, galvos pasukimas ir laikysena.
Pradinė autoriaus intencija sukurti tamsų, gotišką autoportretą susidūrė su instinktyviomis savisaugos ir savikritikos strategijomis. Galutinis vaizdas liko sąmoningai tarpinis, ne visiškai užtamsintas, bet ir ne iki galo atviras. Taip autoportretas tampa klausimu, kiek mūsų matomas „aš“ sutampa su tuo, kuris lieka šešėlyje.
Taip ir einu nesustodamas, lydimas
Dvylikos apaštalų, įsikibęs
Į kamerą, kurios esmė – tuščia
Dėžutė, laukianti šviesos.
S. Parulskis. 12 apaštalų, iš poezijos knygos „Voras tarp tavo lūpų“
Trumpai apie AP galeriją
AP galerija dešimt metų gyvuoja Vilniuje ir plėsdama veiklą, atidaro naują galeriją Klaipėdoje. Naujose erdvėse bus organizuojamos parodos ir kas mėnesį vyks meno degustacijos. Meno degustacijos jau tapo vizitine galerijos kortele ir tai yra patentuotas pažintinis-pramoginis meno renginys. Vilniuje AP galerijoje veikia didžiausia meno parduotuvė gyvai Lietuvoje. Klaipėdoje galerija pirmąjį pusmetį dirbs ketvirtadieniais-sekmadieniais.
Paroda veiks kovo 29 – gegužės 31 d.
AP galerija, Klaipėda, Naujoji Uosto g. 3A
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą