Karalienės Luizės šleifas Klaipėdoje (2)

Tęsinys. Pradžia ČIA

Didžiausią įtaką turėjo vieneri tuomečiame Mėmelyje 1807-1808 m. praleisti metai. Tai buvo karališkosios šeimos tremtis bėgant nuo Prūsiją triuškinančio Napoleono Bonaparto.

Nepaisant skaudžių aplinkybių, karalienės Luizės gyvenimas laikinąja Prūsijos sostine tapusiame uostamiestyje paženklintas šviesiomis, romantiškomis ar vietiniu folkloru tapusiomis akimirkomis.

Tęskime kelionę poeto Augusto Wilhelmo Šlegelio „širdžių karaliene“ pakrikštytos Luizės atminimo pėdsakais.

Prūsijos madona

Įdomumo dėlei verta pastebėti unikalią aplinkybę: protokoliškai karalienė Luizė (Luise von Mecklenburg-Strelitz, 1776-1810) nebuvo monarchė, nes ji nevaldė šalies savo vardu. Ji buvo karalienė konsortė: Prūsijos karaliaus Friedricho Wilhelmo III (1770-1840) žmona.

Tačiau toks apibūdinimas - labiau techninis, nei atspindintis realią situaciją: Luizė niekada nebuvo šalies valdymo nuošalyje, bet faktiškai dalyvavo jame, nors ir neturėjo suteiktų įgaliojimų.

Karalienės įtaka (vadinamoji „minkštoji galia“) buvo didžiulė. Pavyzdžiui, kai Prūsija pralaimėjo karą Prancūzijos imperijai, Luizė ėmėsi diplomatės vaidmens ir 1807 m. liepą asmeniškai Tilžėje susitiko su pačiu Napoleonu Bonapartu (1769-1821), stengdamasi sušvelninti taikos sąlygas.

Istorinėje literatūroje galima rasti net tokius po derybų su karaliene pasakytus Napoleono žodžius: „Ji buvo vienintelis vyras Prūsijoje...“ Karti tiesa: Friedrichas Wilhelmas III kaip valdovas nepasižymėjo ryžtingumu. Jo charizmatiškoji ir geležinės valios žmona dažnai dalyvavo net ministrų pasitarimuose, skaitė valstybines ataskaitas ir darė tiesioginę įtaką karaliaus sprendimams dėl užsienio politikos.

Ypatingą vaidmenį Luizė atliko Klaipėdos istorijai svarbiais 1807-1808 metais: tremtyje Mėmelyje karalienė telkė tautą, tapo pasipriešinimo vėliavneše, o tai buvo itin svarbus moralinis žygdarbis didžiulės krizės apimtoje valstybėje. Jos kelionė pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis (Kuršių nerijos pusiasaliu žiemą, per pūgą) į Mėmelį virto „aukos ir kantrybės“ simboliu.

Valdinga, tačiau ir motiniška, globėjiška: šios savybės galutinai įtvirtino Luizės kaip Prūsijos madonos įvaizdį. Karalienė garsėjo empatija vargšams, dosnumu, todėl dažnai lankydavo paprastus žmones, užsiėmė labdara, dalindavo dovanas vaikams švenčių metu ir... nepaisė griežto, jos aukšto statuso moterims taikomo protokolo viešai nedemonstruoti švelnumo savo vaikams.

XIX-XX a. sandūroje Luizę bandyta paversti tam tikru Klaipėdos „prekės ženklu“.

Klaipėdoje Luizė rėmė švietimo reformas ir kartu su vyru pasirašė ediktus, kurie vėliau sudarė sąlygas moderniai švietimo sistemai.

Šios aplinkybės bent fragmentiškai paaiškina, už ką Prūsijos karalienė Luizė buvo taip mylima nuo Berlyno iki Klaipėdos. Na, ir būtų nuodėmė nepaminėti, kad ji buvusi nepaprasto išorinio grožio moteris.

„Karalienės Luizės kultas Vokietijos imperijoje kilo XIX a. pab. Šio amžiaus ir XX a. sandūroje klaipėdiečiams tapatinimasis su karalienės Luizės simboliu buvo toks svarbus, kad Luizę bandyta paversti net tam tikru Klaipėdos “prekės ženklu„, - “Vakarų ekspresui" yra pasakojęs Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas.

Vaikai - „pašte“

Karališkoji pora gyveno prabangiame pirklio Consentijaus name (dab. rotušėje), o vaikai - atskirai. Ten, kur dabar stovi trupantis, nykstantis ir valstybės likimo valiai paliktas vadinamasis Karališkasis paštas Liepų gatvėje.

1807 m. Luizė turėjo šešias atžalas. Princai ir princesės buvo apgyvendinti Alexanderstrasse (dab. Liepų g.) buvusiame pirklio Argelanderio name. Jo sūnus Friedrichas Wilhelmas Argelanderis (1799-1875) vėliau tapo garsiu astronomu.

Sudarius paliaubas su Napoleonu ir pasibaigus karui, 1808 m. pradžioje Prūsijos karališkoji šeima išvyko iš Mėmelio.

Miestas augo, dygo fabrikai, stiprėjo ekonomika, plėtėsi verslo ryšiai ir tai turėjo tiesioginės įtakos pašto darbui: plūdo laiškai, tarnybiniai atvirlaiškiai, siuntos, dokumentai. Visko daugėjo.

Paštas dirbo neįtikėtinais tempais, o senasis jo pastatas buvo prie Biržos tilto, dešiniajame Dangės krante. Jis jau nebetenkino poreikių, todėl miestui reikėjo naujų, didelių, erdvių valstybinio pašto rūmų. Tinkamiausia jų statybai vieta - Alexanderstrasse.

Tačiau naujojo pašto statybos neprasidėjo tol, kol… nemirė garsiausiasis Luizės sūnus, Vokietijos imperiją suvienijęs Wilhelmas I, arba Wilhelmas Didysis (1797-1888). Mat jis neleido griauti senojo Argelanderių namo. Juk jame dar būdamas vaikas metus gyveno Wilhelmas. Tuo tarpu naujojo pašto projektuotojai buvo nusižiūrėję būtent Argelanderių sklypą.

Visi laukė kaizerio mirties. Kai 1888 m. Wilhelmas I mirė, tik tada prasidėjo naujojo centrinio pašto projektavimo darbai. Neogotikinis gražuolis duris atvėrė 1893 m.

Mėgstamiausia karalienės Luizės poilsio vieta Mėmelyje buvo Tauralaukio ąžuolynas.

Štai kodėl Klaipėdos paštas ir vadinamas Karališkuoju: jo vietoje buvo namas, kuriame princai ir princesės metus gyveno, o karalius su karaliene juos lankė.

Įdomi detalė: Klaipėdoje Luizės portretas puošė ne tik miesto rotušę: karalienės su sūnumis (kronprincais Friedrichu Wilhelmu bei Wilhelmu) paveikslas (dail. Friedrichas Stahlis, 1863-1940) buvo ir naujajame pašte. Paveikslas su karalienės atvaizdu taip pat puošė pagrindinę Luizės vardu pavadintos gimnazijos aulą.

Karališkajai šeimai išvykus, karalienės paveikslą dovanų gavo ir pirklys Consentijus; portreto kopijos vėliau paplito po daugelio miesto gyventojų namus.

Karalienės laisvalaikis

Iš Luizės laiškų žinoma, kad karalienė kartu su vaikais labai mėgo pasivaikščioti anuomet egzistavusia (dabar - uždara uosto įmonių teritorija) pamario promenada iki Raudonojo švyturio (susprogdintas 1945 m.).

1807 metais gimtadienio proga nuo sūnaus Friedricho karalienė gavo ne tik jo paveikslą su Klaipėdos švyturiu, bet ir eilėraštį, kuriame jaunasis princas su švyturiais palygino Prūsijos monarchus, kurie turi šviesti ir padėti pakelti likimo išbandymus niūriausiomis akimirkomis.

Karalienė taip pat lankydavosi prie garsiojo pajūrio skardžio, vadinamo Olando Kepure. Žymus Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis (1856-1919) pažymėjo, kad karalienei buvo rengiamos dažnos iškylos į užmiestį. Ji labai mėgo bei vertino kraštovaizdžio grožį.

Tačiau pati mėgstamiausia pramoga būdavo laiveliu iš miesto centro aukštyn Dangės upe nuplaukti į Tauralaukį.

Remiantis grafienės S. M. von Voss atsiminimais, 1807 m. rugpjūčio 3. d., švenčiant karaliaus Friedricho Wilhelmo III gimtadienį, vakarojama buvo Tauralaukyje. Apie karališkosios šeimos, o ypač - Luizės simpatijas šiai abipus Dangės upės esančiai vietai buvo akcentuojama ne viename XX a. pr. išleistame turistiniame vadove po Klaipėdos apylinkes.

Legendomis apipintas XIX a. pradžioje Mažojo Tauralaukio teritorijoje, prie buvusio tilto per Dangę, vešėjęs įspūdingas šimtametis ąžuolynas: jis karalienei galėjo priminti gimtinėje likusį didelį Tiergarteno parką Berlyne. Anot J. Sembritzkio, Luizė „vasarą beveik kasdien vykdavo į Mažąjį Tauralaukį, kur vakarieniaudavo po ąžuolu, vėliau pavadintu Luizės, arba Karaliaus ąžuolu, ji vaikščiodavo parke ir t. t.“

Tauralaukį karališkoji pora aplankė bei surengė pietus net savo paskutiniąją buvimo Mėmelyje dieną 1808 sausio 18 d.

Spaudoje („Tilžės keleivis“, 1900 08 11) teigiama, kad prie Luizės vardu pavadinto ąžuolo pagerbiant Friedrichą Wilhelmą III XIX a. pab. buvo pastatytas medinis stulpas su užrašu „Dem Andenken des 3. August 1807“ (liet. „1807 m. rugpjūčio 3 d. atminti“). Šiam ėmus nykti ar nuvirtus, 1900 m. Draugija Klaipėdai ir jos apylinkėms pagražinti pastatė paminklinį akmenį, kurio priekinėje plokštumoje pakartojo minėtą įrašą.

Tai buvęs kelių metrų aukščio mažosios architektūros kūrinys: aptvertas metaline tvora, su didelių, skaldytų riedulių krūva, ant kurios puikavosi vientisas pailgas akmuo nugludinta viena puse. Ant jo - bronzinė plokštė su bareljefiniu karalienės Luizės atvaizdu.

Luizės ąžuolas ir paminklas stovėjo šalia vienas kito: tai įrodo ir seno (pvz., išsiųstas 1901 m.) atviruko, kuriame nufotografuoti abu šie objektai bei parašyta „Luisen Eiche u. Denkstein“ (liet. „Luizės ąžuolas ir atminimo akmuo“).

Deja, nei garsusis ąžuolas, nei atminimo akmuo Luizei iki mūsų dienų neišliko. Pasakojama, kad bronzinį Luizės bareljefą 1915 m. Mėmelį užėmę rusų kariai naudojo kaip taikinį ir suvarpė kulkomis.

Tęsinys - kitame numeryje, kuriame atskleisime dar daugiau įdomių karalienės Luizės ir jos šeimos pėdsakų Klaipėdoje detalių.