Ar įmanoma šiandieną „išspręst gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų?”

Kas yra gyvenimas? Kur slypi jo prasmė? Amžinybės klausimai, į kuriuos atsakymo ieškome visą gyvenimą. Žmonės tarsi skirtingi literatūros kūriniai, vaizduojantys individualią istoriją, turintys vis kitokią baigtį. Tik jų požiūris į gyvenimą skiriasi: vieni žiūri pozityviai, kiti nemato šviesos. ,,Jei gyvenimas apskritai turi prasmę, tai prasmę privalo turėti ir kančia. Juk kančia irgi yra gyvenimo dalis – kaip likimas ir mirtis. Tik kančia ir mirtis paverčia žmogaus būtį visuma.” (JAV politikas Bendžaminas Franklinas).

Šių dienų žmogus gyvena neramiais laikais. Pasaulį sukausčiusi pandemija pasmerkė žmogų vienatvei, privertė jaustis nesaugiu ir visiškai apvertė jo gyvenimą aukštyn kojomis. Iš prigimties esame laisvi žmonės, tačiau kovoje su virusu yra kontroliuojamas kiekvienas mūsų žingsnis: būkite namuose, dėvėkite kaukę, laikykitės atstumo. Nors iš pirmo žvilgsnio pandemija atrodo kaip katastrofa žmogaus egzistencijai, tačiau ji turi ir savų pliusų. Turime galimybę labiau pažinti save, praleisti daugiau laiko su artimaisiais, susirasti naujų pomėgių, įgyvendinti tai, kam neturėjome laiko anksčiau. Žvelgdami ligai į akis, esame priversti vertinti kiekvieną gyvenimo minutę. Mano nuomone, pasaulinė krizė praplėtė žmogaus akiratį ir vertybes, paskatino rūpintis ne tik savimi, bet ir kitais.

Šių dienų įkalinto žmogaus poziciją galime prilyginti Antrojo karo metais gyvenusio poeto Vytauto Mačernio gyvenimo būdui. Dar būdamas jaunas V. Mačernis bandė susivokti pasaulyje, išsiskyrė polinkiu į vienatvę, stebino aplinkinius rimtumu, domėjosi egzistenciniais klausimais, siekė pažinti save. Patyręs karo neramumus, užuovėją rasdavo tik gimtojoje Šarnelėje. Ten jis jausdavosi saugus, nutoldavo nuo miesto triukšmo, užsisklęsdavo apmąstymuose, panirdavo į savo regėjimus. Akivaizdu, kad namai jam tampa pagrindiniu kūrybos šaltiniu. Mačernio poezijoje dominuoja niūri, egzistencinė nuotaika. Gyvenimo prasmės, atsakymų į amžinus būties klausimus poetas ieško eilėraščių cikle ,,Metų sonetai”. ,,Metų sonetai” skirstomi pagal metų laikus, vengiama jausmingumo, lyrinis subjektas iš namų eina pažinimo keliu. ,,Rudens sonetų”  2 sonete eilėraščio žmogus yra kupinas sopulio dėl kamuojančios nežinios. Sonete kalbama apie nusivylimą ir vidinį nerimą: ,,Ar svarbu, kokios mintys tave nukamuos.” 5 sonete nuotaika pozityvesnė. Kadangi gyvenimas trumpas, raginama juo pasimėgauti, nugyventi jį linksmai, imti iš gyvenimo šviesą, teigiama, kad ,,tik akimirkos suteikia laimės amžinybę.” 13 sonete grįžtama prie klausiančio ir atsakymų ieškančio žmogaus pozicijos, viskas susiję su gyvenimo prasme: ,,Mes nežinome kam, bet gyventi.” Didžiausią įspūdį man paliko 7 sonetas, kuris pabrėžia nerimo ir nežinomybės būseną gyvenime, keliami būties klausimai, į kuriuos nuolat ieškoma atsakymų: ,,Kodėl kas nors yra?” Tai pagrindžia teiginį, kad žmogus yra didžiausias slėpinys, nes jam lemta daug ko nežinoti, lemta daug ką patirti.

Apibendrindama galiu teigti, kad vienatvė ir egzistenciniai klausimai vis dar kamuoja šiandieninį žmogų. Nepaisydami šios kančios, turime atrasti gyvenimo šviesą, džiaugtis tuo, ką turime dabar ir eiti pažinimo keliu. Pabandykime šiandieną visi kartu „išspręst gyvybės ir mirties lygtis su begale nežinomųjų”.

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder