Klaipėda prieš 100 metų: finansinis skandalas

Iš tiesų krašto autonomija leido Klaipėdai savarankiškai sudarinėti tokius sandorius, juolab kad Lietuva tuo metu turėjo ribotą kapitalo rinką ir finansinių injekcijų miesto bei uosto augimui teko ieškoti užsienyje.

Sunku dabar pasakyti, kiek anuometinėmis sąlygomis šis planas buvo iš tiesų blogas, o kiek tai buvo ideologiškai užprogramuota lietuviškos spaudos kritika miesto valdžiai, kurioje lietuviai buvo mažuma, tačiau „Klaipėdos žinios“ argumentavo, kad „net vokiečių laikraščiai vadina tą paskolą prasikaltimu prieš krašto liaudį“.

„Juo ilgiau, juo daugiau matosi, kad šie paskolos planai žada virsti dulkiniausiu skandalu ir didžiausia finansine afera <...>. Iš visos paskolos būtent gautume apie dvidešimt milijonų, o turėtume sumokėti iš viso apie šešiasdešimt milijonų. Rodos visa Klaipėdos krašto visuomenė pritars tam, ką tvirtina minėtas vokiečių laikraštis, būtent kad “šita paskola būtų prakeikimas prieš Klaipėdos krašto liaudį„, - piktinosi “Klaipėdos žinios".

Ypač lietuviškai spaudai „skaudėjo“ tai, kad paskolą buvo planuojama imti apeinant Lietuvos valdžią ir galimai derinant detales su Vokietija: „Klaipėdiškiams reikėtų rimtai pagalvoti pirma, negu imti paskolą tokiomis sąlygomis. Ir ne tik patiems pagalvoti, bet ir pasitarti su centru. Juk kaip ateis neišsimokėjimai, bankrotai, depresija, tai turės atsakyti visa valstybė. Be to, ir šiaip jau niekur nepraktikuojamas dalykas, kad miestas arba provincija imtų užsienių paskolą, nepasitarusi su centru. Kyla dar klausimas, kaip anglų bankas rizikuoja duoti paskolą, neturėdamas jokių tikrų garantijų dėl jos grąžinimo? Yra rimtų gandų, kad tokios garantijos anglams duoda Vokietijos bankai.“

Jūrų „kelyba“

Šiaip jau Vokietija ir viskas, kas vokiška, ką tik iš Mėmelio Klaipėda virtusio miesto lietuvių spaudai buvo tarsi keiksmažodis, tad vokišką įtaką buvo stengiamasi sumenkinti, o lietuviškumą visomis išgalėmis propaguoti - tokia iš esmės ir buvo lietuviškos Klaipėdos spaudos misija ir užduotis.

„Lietuvos vyriausybei pradėjus valdyti Klaipėdos uostą, laivų apyvarta tuoj padidėjo. Nors dar 1923 metais “freištatininkai„ bandė nugąsdinti svetimų valstybių laivus įplaukti Klaipėdon, tačiau jų tokie žalingi triūsai išėjo niekais <...>. Klaipėdos uostan įplaukęs laivų tonažas pernai buvo didesnis, negu 1913 metais, kurie skaitomi uosto kelybos išsivystymo stadijos prieš karo aukštuma. Nors 1925 metais įplaukusių ir išplaukusių laivų skaičius yra kiek mažesnis, negu 1913 metais, bet tai neturi jokios reikšmės. 

Dabar laivų kelybos apskaitliavimo pagrindan visur imama laivų talpa“, - pozityvų Lietuvos valdžios veikimo Klaipėdoje aspektą pateikia „Klaipėdos žinios“ 1926 metų balandžio 14 d. numeryje. Ir čia pat pripažįsta, jog vis dėlto daugiausiai ir didžiausio tonažo laivų į Klaipėdos uostą atplaukia bei išplaukia būtent su Vokietijos vėliava.

Matyt, toks pripažinimas nepatiko laikraščio redaktoriams ar skaitytojams, tad žurnalistas buvo išsiųstas kaip nors „atidžiau“ panagrinėti tuomet dar ne laivyba, o „kelyba“ vadinto laivų judėjimo statistiką ir - bingo! - jau kitame „Klaipėdos žinių“ numeryje 1926 m. balandžio 16 d. pergalingai skelbiama: „Klaipėdos laivų judėjime Vokietija nebe užima pirmą vietą“. 

Mat buvo apskaičiuota, ne su kokiomis vėliavomis, o iš kurio ar į kurį uostą plaukia laivai, į ar iš Klaipėdos uosto, ir paaiškėjo, kad daugiausiai tokių susisiekimų būta su Dancigu (Gdansku) ir Olandija, o Vokietija esą buvusi tik trečioje vietoje.

„Pakartojame: ne laivų skarelės apibūdina uosto santykius su kitais uostais“, - padarė išvadą 1926-ųjų „Klaipėdos žinios“, tuomet norėjusios tik sumenkinti Vokietijos įtaką Klaipėdai, bet iš tiesų išpranašavusios „laivų kelybos“ ateitį, kai po Antrojo pasaulinio karo, ypač nuo 1950-1960 m., tokioms šalims kaip Panama ar Liberija aktyviai pradėjus siūlyti palankias registravimo sąlygas užsienio laivų savininkams, dauguma laivų dabar yra registruojami vadinamosiose „patogių vėliavų“ šalyse ir dėl to laivuose keliamos vėliavos nebeatspindi tikrosios jo nuosavybės, valdymo ar kapitalo kilmės.

Skudurų ir nuodėgulių eksportas

Kalbant apie per Klaipėdos uostą „perkeliamų“ krovinių struktūrą, „Klaipėdos žinios“ vardija tokią 1926-ųjų kovo mėnesio statistiką: eksportuota „pjautos miško medžiagos, fanieros plokščių, celiuliozės, popieros ir papos, linų, skudurų, kailių ir odų, nuodegulių, linų sėmenų, seno švino, viryto spiritaus, prekių gabalų visokios rūšies ir arklių.“ Importuota: „prekių gabalų visokios rūšies, druskos, cukraus, akmens anglių, cemento, fosfato, kalkių, geležies ir geležies išdirbinių, popieriaus liekanų ir papos, vaisių, riebalų, alyvos, stiklo, sieros, žibalo, popiermalkos“.

Iš viso eksportuota 11 762 tonos, importuota - 37 400 tonų krovinių. „Lyginant pastarąsias lenteles prieinama apgailėtina išvada, kad veik pusė visų išplaukusių laivų ir daugiau kaip trečdalis viso tonažo išplaukė iš Klaipėdos uosto kaip ir tuščia. Vadinasi, daugiau krovinių įeina negu išeina. 

O turėtų būti antraip. Ir iš šito sulyginimo galima spėti, kad Lietuvos eksportas per Klaipėdą yra mažesnis negu importas. Grūdai, linai, sėmenys, sviestas didžiomis partijomis vis dar eina per Liepojų ar Rygą, o ne per Klaipėdą“, - 1926-ųjų Klaipėdos uosto situaciją nušvietė „Klaipėdos žinios“.