Arvydas Juozaitis

Arvydas Juozaitis: „Ši premija man reiškė likimo ženklą“

Šiais metais minimos 125-osios rašytojos Ievos Simonaitytės gimimo  metinės. Seimas 2022-uosius yra paskelbęs Ievos Simonaitytės metais. Naujienų portalas VE.lt kartu su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo  fondu vykdo projektą „Klaipėdos krašto metraštininkė. Ievai Simonaitytei  – 125“.

Klausimai Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatui Arvydui Juozaičiui:

asmeniškai Jums reiškia Ievos Simonaitytės premija?

Ši premija už knygą "Karalių miestas be karalių"  2006 metais man reiškė likimo ženklą, o būtent: įžengei, žmogau, į Rytprūsių Lietuvą, priimame tave. Tuo metu jau buvau įsigyvenęs Karaliaučiaus krašte, anapus Nemuno, išgyvenau ir Kaliningrado likimą  Tas padūmavęs lygumų peizažas, tie sunkūs rytai ir lengvi vakarai, Nemunas nuo Bismarko bokštų (vieną jų yra aprašiusi ir Ėvė Simonait), — visa tai man tapo kasdienybe, ne fantazija, ne vien knygine tikrove. Beje, tais metais supratau, kad kas benutiks, turiu nepalikti Mažosios Lietuvos ir į Vilnių gyvent nebegrįšiu, — štai ką supratau.

Kaip vertinate Ievos Simonaitytės indėlį į lietuvių literatūrą?

Didį pažįsti lygindamas jį su kitu didžiu. Ieva Simonaitytė kartą ar kelis kartus, bekalbėdama su Juozu Baltušiu, nuspręsdavo: "Ką gi, už mudu du didesnių gyvųjų tarpe ir nėra".

Manau, kad jiedu buvo teisūs. Apie 1980 metus tikrų gyviausio žodžio ir gyvo, tikro vaizdo prozininkų buvo tik jiedu; tiesa, ir gyvas klasikas dramaturgas Juozas Grušas. Nors ką kalbėti, J. Grušas yra ir puikus trumpos prozos meistras, jo novelės "Už saulę gražesnis" pavadinimas — tai ir visos "Ikitarybinio laikotarpio lietuvių novelistikos" rinkinės pavadinimas (išleista 1978 m.).

I. Simonaitytės indėlis — tai nepranokstamas Mažosios Lietuvos, lietuvininkų gyvenimo įprasminimas, įpinimas į mūsų Lietuvos likimą. Klasika yra klasika — be jos neįsivaizduojama nacionalinės kultūros gyvensena. Classicus — tai „pavyzdinis“.

Todėl aš negaliu kalbėti apie tikrą literatūrą su pridurku "buvo". Ji yra amžina. Literatūra „dirba su amžinybe“. 

Kartą protingas žmogus pasakė: „Aš manau, kad literatūros ateitis yra jos praeityje“.

Ką rašote šiuo metu? Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį  dabartinėje epochoje?

Rašytojas buvo ir lieka idealistinio pasaulio gyventojas. Jis ne tik formuoja, pateikia idealus, bet ir išlukštena juos iš margo mūsų laiko audinio. Šia prasme Nobelio premijos nuostatuose teisingai pasakyta: „Už idealistinės pakraipos literatūrą“.  Neapsiverčia liežuvis rašytojais pavadinti daugelio (daugumos) nūdienos rašeivų. Populiarūs bestseleriai, jų vertimų geografija, detektyvai, moterų ar kokie nišiniai-istoriniai romanai nėra tikroji literatūra. Ir jokia psichologinė (filologinių eksperimentų) rašliava nėra literatūra. Šia tema daugiau nieko nepasakysiu.

Aš pats rašau kasdien — tai juk galvojimas, alsavimas, nes juk nepasakysi, kad kasdien žmogus negalvoji ir nejauti.

Esu laimingas, nes nepajėgiu įgyvendinti visko, ką sumanęs. Dramos - klasikinės dramos - yra mano siela ir pulsas. Jas rašau ir rašysiu.

Baigiau „Kauno saulės“ II knygą. Ją šiemet žada išleisti Klaipėdos Antano Stanevičiaus leidykla „Eglė“.

Ir dar — matyt, galiu pasakyti — baigiau gigantiškos operos libretą. Opera, jos sumanytojų idėja, skirta KLAIPĖDOS 100-iui Lietuvoje. Jubiliejus minimas kitais metais, kitais metais turi būti pastatyta ir opera. Manau, ją daugelis pamatys, išgirs. Beje, operoje Ievai Simonaitytei skirtas nemenkas vaidmuo.

Klaipėda, 2022 m. rugpjūčio 25 d.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder