Mantvydas Poškus: „Šviesos negali sukurti vien kalbomis“
Apie tai, kaip gimsta teatro šviesa, kuo skiriasi pasiruošimas premjerai ir repertuariniam spektakliui, kiek šiame darbe yra kūrybos, o kiek technologijų, kalbamės su Klaipėdos dramos teatro vyriausiuoju šviesų operatoriumi Mantvydu Poškumi.
Daugiau nei du dešimtmečius teatre dirbantis specialistas dalijasi profesijos užkulisiais, prisimena įsimintiniausias darbo akimirkas, pasakoja apie netikėtus iššūkius ir atskleidžia, kodėl tikroji šviesų magija gimsta ne vien iš technikos, bet ir iš kūrybos, patirties bei gebėjimo pajusti spektaklio dvasią.
Mantvydai, kaip jūsų gyvenime atsirado teatras?
Teatras mano gyvenime atsirado visiškai natūraliai. Tai nebuvo vaikystės svajonė - tiesiog toks buvo mano gyvenimas nuo pat pirmųjų dienų. Abu mano tėvai - aktoriai: tėtis Ričardas Poškus ir mama Nijolė Sabulytė. Galima sakyti, teatre buvau dar prieš gimdamas, nes mama, laukdamasi manęs, dalyvavo repeticijose. O vėliau, kai buvau mažas, tėvai dažnai pasiimdavo mane į teatrą, nes ne visada būdavo kam mane prižiūrėti.
Negalėčiau sakyti, kad užaugau teatre, tačiau jame praleidau labai daug laiko. Teatro aplinka man buvo sava ir pažįstama nuo vaikystės.
Iš tiesų ketinau studijuoti istoriją Vilniuje, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad į stojamuosius pavėlavau. Tuomet pasirinkau dramos režisūros studijas Klaipėdoje pas dėstytojus Eleną Savukynaitę ir Edgarą Savickį. Šios studijos man davė ne tik režisūros pagrindus - mokėmės scenos kalbos, scenos kompozicijos, scenografijos, scenos technikos ir kitų dalykų, kurie vėliau profesiniame kelyje pasirodė nepaprastai vertingi.
Šviesa nėra dar vienas aktorius. Ji veikiau yra atmosferos kūrėja. Ji padeda sustiprinti istoriją, išryškinti emocijas ir sukurti tam tikrą nuotaiką. Ji papildo spektaklį, bet jo nepakeičia.
Ypač įsiminiau scenos technikos paskaitas, kurias vedė Vitalijus Zabarauskas. Jo perduotos žinios labai pravertė po daugelio metų, kai vyko Klaipėdos dramos teatro renovacija. Nors paskaitos buvo išklausytos prieš penkiolika ar net daugiau metų, jos išliko aktualios ir praktiškai pritaikomos.
Į teatrą dirbti atėjau dar studijuodamas, 2000 metais. Iš pradžių tikėjausi tapti režisieriaus padėjėju, tačiau taip nenutiko. Pradėjau dirbti scenos mechanizmų operatoriumi - valdžiau dekoracijų kėlimo ir nuleidimo mechanizmus, besisukančią sceną bei kitus techninius įrenginius.
Neilgai trukus teatre pritrūko apšvietėjų, todėl buvau pakviestas prisijungti prie šios komandos. Taip ir prasidėjo mano kelias šviesų pasaulyje.
Kada supratote, kad būtent šviesa yra sritis, kurioje norite kurti? Kas labiausiai sužavėjo šiame darbe?
Negalėčiau pasakyti, kad vieną dieną atsibudau ir supratau - štai, noriu dirbti su teatro šviesomis. Taip tikrai nebuvo. Į šią profesiją atėjau gana natūraliai, tiesiog taip susiklostė aplinkybės.
Kai 2000 metais pradėjau dirbti Klaipėdos dramos teatre, iš pradžių buvau scenos mechanizmų operatorius. Dirbau prie dekoracijų kėlimo, nuleidimo, įvairių mechanizmų valdymo. Tuo metu teatre trūko apšvietėjų, todėl buvau pakviestas prisijungti prie šios komandos. Pirmasis mano vadovas buvo tuometinis vyr. šviesų operatorius Aurelijus Gilius.
Atvirai pasakysiu - pradžia buvo sunki. Iš pradžių šis darbas man net nepatiko. Atrodė labai sudėtingas, daug kas nepavykdavo, o pats apšvietėjo darbas reikalauja ne tik techninių žinių, bet ir labai daug kantrybės. Nebuvo taip, kad iš karto viskas sekėsi ar buvo aišku. Kaip ir daugelyje profesijų, pradžioje tenka išmokti labai daug elementarių dalykų, kurių nei knygose, nei paskaitose neišmoksi.
Labai svarbu buvo tai, kad savo profesinio kelio pradžioje sutikau žmones, kuriuos iki šiol laikau savo mokytojais. Tai Dima Bojarinas, Vladimiras Šerstobojevas, Algis Jovaiša. Jie turėjo didžiulę patirtį, todėl iš jų mokiausi ne tik technikos, bet ir paties požiūrio į darbą.
Žinoma, jie išmokė visų techninių pagrindų - kaip dirbti su šviesa, kaip pasiruošti spektakliui, kaip spręsti įvairias problemas. Tačiau daug labiau įsiminė jų gyvenimiška išmintis. Tai buvo žmonės, kurie mokėjo ne tik parodyti, kaip reikia dirbti, bet ir paaiškinti, kaip reikia elgtis sudėtingose situacijose.
Iš jų išgirdau paprastų, bet labai svarbių dalykų: kada neverta išgyventi dėl smulkmenų, kada reikia sustoti ir ramiai pagalvoti, o kada nebegalima laukti ir būtina veikti čia ir dabar. Jie mokė, kada reikia klausytis, ką tau sako kiti, o kada jau gali drąsiai išsakyti savo nuomonę. Tos pamokos buvo ne tik profesinės - jos labai pravertė ir gyvenime.
Pamažu apsipratau su šiuo darbu. Atsirado daugiau pasitikėjimo, pradėjau geriau suprasti šviesos galimybes, pamačiau, kaip ji gali keisti sceną, kurti atmosferą ir padėti pasakoti istoriją. Tada ir supratau, kad šis darbas man iš tiesų įdomus. Ne todėl, kad tai tik technika, o todėl, kad per šviesą galima prisidėti prie spektaklio kūrimo. Kai pradedi matyti, kaip visa tai veikia kartu su aktoriais, scenografija ir muzika, supranti, kad ir tavo darbas tampa svarbia visumos dalimi.
Kaip atrodo jūsų darbo diena prieš premjerą, o kaip - ruošiantis repertuariniam spektakliui? Ko žiūrovai dažniausiai nemato, bet be ko spektaklis tiesiog neįvyktų?
Laikotarpis prieš premjerą dažniausiai būna labai intensyvus. Kartais atrodo, kad tai ne savaitė, o vienas ilgas darbas, trunkantis dienomis ir naktimis. Iki paskutinės akimirkos kažkas keičiasi, kažkas nesiseka, pritrūksta laiko arba tenka ieškoti naujų sprendimų.
Teatre viskas labai glaudžiai susiję. Jei stringa vienas procesas, tai paveikia ir kitus. Tenka nuolat derintis su režisieriumi, scenografu, aktoriais, visa technine komanda.
Žiūrovai dažniausiai nemato, kiek fizinio darbo slypi už spektaklio apšvietimo. Jei mažojoje salėje naudojama keliasdešimt ar net daugiau nei šimtas įprastų prožektorių, prie kiekvieno jų reikia užlipti kopėčiomis, pakeisti spalvinius filtrus, tiksliai nukreipti šviesą ir dar kartą viską patikrinti. Tai reiškia dešimtis ar net šimtus lipimų aukštyn ir žemyn.
Didžiojoje salėje dalį darbo palengvina moderni įranga - kai kuriuos prožektorius galima valdyti nuotoliniu būdu iš pulto. Tačiau ir ten reikia komandos žmonių, kurie pagal brėžinius pakabina įrangą, prijungia ją, sustato reikiamose vietose ir pasirūpina, kad visa sistema veiktų nepriekaištingai. Žiūrovai to nemato, tačiau be šio pasiruošimo spektaklis tiesiog negalėtų prasidėti.
Dažnai sakoma, kad šviesa - tarsi dar vienas spektaklio aktorius. Kiek tame yra tiesos?
Manau, šis palyginimas yra gražus, tačiau ne visiškai tikslus. Mano įsitikinimu, spektaklyje visada svarbiausias - aktorius. Būtent aktoriai kartu su režisieriumi kuria teatro esmę. Be jų spektaklis neegzistuotų.
Šviesa nėra dar vienas aktorius. Ji veikiau yra atmosferos kūrėja. Kaip ir muzika, scenografija ar vaizdo projekcijos, ji padeda sustiprinti istoriją, išryškinti emocijas, nukreipti žiūrovo dėmesį ir sukurti tam tikrą nuotaiką. Ji papildo spektaklį, bet jo nepakeičia.
Vis dėlto kartais šviesa gali labai stipriai paveikti scenos įspūdį. Prisimenu vieną ankstyvą savo darbo istoriją. Tuomet dar nebuvau spektaklio šviesų dailininkas - tik perėmiau spektaklio vedimą ir turėjau valdyti apšvietimą iš pulto.
Vienoje scenoje aktorius Vytautas Anužis turėjo įeiti į siaurą šviesos spindulį. Tačiau aš, neteisingai supratęs šviesų seką, vos jam įžengus į apšviestą vietą, tą spindulį užgesindavau ir įjungdavau kitur. Aktorius eidavo paskui šviesą, o aš ją vis perkeldavau į kitą vietą. Kurį laiką visa scena taip ir vyko (juokiasi).
Įdomiausia, kad kurį laiką net pats galvojau: gal taip ir turi būti? Atrodė, tarsi herojus ieškotų šviesos, o ji nuo jo vis tolsta. Net pradėjau sau sakyti: „Visai įdomiai sugalvota.“ Ir svarbiausia - pats tą dariau.
Tikrovė buvo gerokai paprastesnė. Tai buvo mano klaida. Vytautas Anužis buvo visiškai pasimetęs ir galiausiai beveik su ašaromis akyse paklausė: „Tu ką, tyčiojiesi? Kaip tu gali taip daryti?“ Tuomet supratau, kad šviesa scenoje nėra smulkmena. Vienas netikslus sprendimas gali visiškai pakeisti aktoriaus darbą ir visos scenos prasmę.
Tai buvo labai gera pamoka, kurią prisimenu iki šiol.
Kaip gimsta spektaklio apšvietimas?
Pats pirmas darbas - perskaityti pjesę. Man atrodo, kitaip net neįmanoma. Turi suprasti, apie ką bus spektaklis, kokia jo nuotaika, kokias istorijas jis pasakos. Tik tada galima pradėti galvoti apie šviesą.
Jeigu esu spektaklio šviesų dailininkas, pirmiausia kalbuosi su režisieriumi ir scenografu. Bandome suprasti, kokios atmosferos ieškome, kokią viziją jie mato.
Labai svarbu pamatyti repeticijas. Jeigu tik yra galimybė, stengiuosi pažiūrėti visą spektaklį dar prie darbinio apšvietimo. Tuomet jau žinai pjesę, matai aktorius, supranti scenų ritmą, emocijas, pajunti spektaklio kvėpavimą. Tik tada gali pradėti siūlyti savo sprendimus.
Tačiau svarbiausia - nebijoti bandyti. Šviesos negali sukurti vien kalbomis. Negali režisieriui pasakyti: „O gal čia padarykime raudoną šviesą?“ Jis negali įsivaizduoti, ką tu turi omenyje. Turi tiesiog ją įjungti.
Kartais režisierius pažiūri ir pasako: „Ne, visiškai netinka.“ O kartais būna priešingai - pamato tai, apie ką iki tol net nebuvo pagalvojęs. Todėl kūrybinis procesas ir vyksta per bandymus. Siūlai, keiti, ieškai, kartais viską apverti aukštyn kojomis, kol galiausiai pamažu gimsta spektaklio atmosfera.
Iš esmės visas apšvietimas ir gimsta repeticijų metu. Tai nėra darbas, kurį galima iš anksto tiksliai suplanuoti popieriuje. Daug sprendimų atsiranda būtent stebint spektaklį ir ieškant tinkamiausio vaizdo.
Ar su šviesos pagalba galima pakeisti nuotaiką, erdvę ar net žiūrovo emociją?
Žinoma, šviesa gali pakeisti ir scenos erdvę, ir jos nuotaiką. Dėl žiūrovo emocijų nesu toks kategoriškas. Manau, vien šviesa emocijos nesukurs. Ji visada dirba kartu su aktoriumi, muzika, scenografija. Tai yra visumos dalis.
Jeigu scenoje nėra aktoriaus, vien šviesa gali pasakoti istoriją. Yra kuriami spektakliai, kuriuose pagrindinis vaidmuo tenka šviesai ir muzikai. Kartais prie jų prisideda vienas aktorius, bet jis tampa tarsi dar vienu šviesos elementu. Pats tokių projektų nesu kūręs, nes visą gyvenimą dirbu klasikinio teatro spektakliuose, kuriuose svarbiausias išlieka aktorius.
Tačiau šviesa gali visiškai pakeisti tai, kaip žiūrovas suvokia sceną. Tarkime, scenoje nėra nieko - tuščia erdvė. O režisieriui reikia miško. Tuomet atsiranda rūkas, šviesos spinduliai tampa medžių kamienais, fonas nusidažo žalsvais atspalviais, ir staiga žiūrovas pamato mišką...
Kiek šiame darbe yra kūrybos, o kiek - technologijų? Ko reikia, kad scenoje gimtų vadinamoji šviesų magija?
Kūrybos šiame darbe yra tiek, kiek turi laiko ir kiek pats esi pasirengęs ieškoti. Patirtis čia labai padeda. Kuo ilgiau dirbi, tuo geriau žinai, kurie sprendimai veikia, o kurie ne. Todėl mažiau laiko tenka skirti bandymams ir greičiau randi tinkamą variantą.
Tačiau vien kūrybiškumo neužtenka. Reikia labai gerai išmanyti techniką. Turi suprasti, kaip veikia skirtingi prožektoriai, kokios yra jų galimybės, kuo skiriasi šviesos šaltiniai, kaip keičiasi spalvos. Šviesa juk irgi piešia, tik ne ant drobės - ji piešia erdvėje arba ant scenoje esančių objektų.
Didžiausias iššūkis yra rasti pusiausvyrą tarp estetikos ir funkcionalumo. Gali sukurti labai gražų paveikslą, bet jeigu jame nesimato aktoriaus, toks apšvietimas netenka prasmės. Todėl reikia apšviesti aktorių taip, kad kartu nesugadintum savo sukurto vaizdo.
Technologijos turi tarnauti spektakliui, o ne spektaklis technologijoms.
Žmonės kartais sako: „Šviesų magija.“ Aš į tai žiūriu paprasčiau. Magija atsiranda ne savaime. Jeigu spektaklyje reikia žaibo - vadinasi, turi sugalvoti, kaip jį sukurti. Jeigu reikia saulės šviesos - ieškai būdo, kaip žiūrovui patikėti, kad scenoje tikrai šviečia saulė. Visa tai yra ne stebuklas, o žinios, patirtis ir daugybė bandymų.
Prisimenu vieną istoriją iš repeticijų, kuri iki šiol kelia šypseną. Dirbau asistentu rengiant Oskaro Koršunovo spektaklį „Kelias į Damaską“. Kol dar nebuvo atvykęs spektaklio šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, kartu su Mindaugu Rimkumi kūrėme repeticinį apšvietimą.
Scenoje buvo septynios didelės skaidrios dėžės ant ratukų. Aktoriai galėdavo į jas įlipti, o iš apačios jos būdavo apšviečiamos. Vienai scenai reikėjo iš viršaus krintančio siauro šviesos stulpo. Tą vakarą viską pakabinome, išbandėme - Vytautas Anužis įlipo į dėžę, suvaidino sceną, viskas veikė puikiai.
Kitą dieną į repeticiją atėjau šiek tiek pavėlavęs. Žiūriu - vyksta ta pati scena. Šviesos stulpas šviečia, Anužis vaidina. Ir staiga tas šviesos stulpas tarsi užgęsta, o iš viršaus į stiklinę dėžę ima kristi smulkios blizgančios dalelės.
Pirmoji mano mintis buvo: „Vau, kaip įdomiai sugalvota. Kada jie spėjo tokį efektą sukurti?“ Atrodė, kad kažkas per naktį sugalvojo visiškai naują režisūrinį sprendimą.
Tik po akimirkos paaiškėjo, kad jokio efekto nebuvo. Paprasčiausiai sprogo prožektoriaus lęšis. Vytautas Anužis išlipo iš dėžės visas nusėtas stiklo šukelėmis ir puolė purtyti drabužius. Laimei, rimtesnių pasekmių nebuvo.
Gavosi ne efektas, o techninis gedimas. Tačiau tokios situacijos primena, kad kartais netikėtumus scenoje sukuria ne kūryba, o technika. O jeigu tokio efekto iš tikrųjų reikėtų spektakliui, tuomet jau tenka ieškoti saugaus ir apgalvoto sprendimo. Prožektoriaus dėl to juk nesprogdinsi.
Kokie didžiausi iššūkiai tenka dirbant spektaklio veiksmo metu?
Kai spektaklis jau prasideda ir sėdi prie pulto, didžiausias iššūkis dažniausiai būna... neprarasti budrumo.
Didžioji dalis spektaklio būna iš anksto suprogramuota. Turi šviesų partitūrą, kurioje tiksliai surašyta, kada keičiasi apšvietimas - pagal aktoriaus tekstą, muziką, veiksmą ar kitus sceninius ženklus. Tavo darbas - reikiamu momentu paspausti mygtuką ir laiku paleisti kitą šviesos perėjimą.
Kartais atrodo, kad tai labai paprasta, tačiau taip nėra. Jeigu spektaklis lėtesnis, svarbu neužsnūsti. O jeigu spektaklis labai įdomus, negalima taip įsitraukti į vaidybą, kad pamirštum laiku pakeisti šviesą. Tai ir yra pagrindinė operatoriaus atsakomybė.
Žinoma, pasitaiko ir visai kitokių situacijų. Visa teatro technika yra technika, todėl ji kartais genda. Gali sugesti prožektorius, dingti valdymas arba apskritai nutrūkti elektros tiekimas. Tuomet jau nebegali pasikliauti programa - reikia labai greitai priimti sprendimus.
Prisimenu vieną nutikimą Klaipėdos dramos teatro Kamerinėje salėje, kai rodėme spektaklį „Lūšies valanda“. Tuo metu teatre dar vyko renovacija, elektros sistema nebuvo visiškai stabili. Spektaklio metu staiga dingo elektra.
Pirmoji mintis buvo ne apie tai, kad spektaklis sustos, o apie tai, ką dabar daryti. Negali tiesiog sėdėti ir laukti. Su kolegomis puolėme ieškoti priežasties, lakstėme po teatrą, bandėme suprasti, iš kur būtų galima atkurti elektros tiekimą bent daliai apšvietimo. Tai nebuvo gedimas, kurį būtų užtekę pašalinti vienu jungikliu - reikėjo ieškoti sprendimo vietoje.
Kol bandėme viską sutvarkyti, jau galvojau, kad spektaklis greičiausiai bus nutrauktas. Atrodė, jog pertrauka užsitęsė per ilgai ir žiūrovams teks pranešti, kad dėl techninių kliūčių vaidinimas nebegali būti tęsiamas.
Tačiau kai grįžau į salę, pamačiau vaizdą, kurio iki šiol nepamirštu. Spektaklis nesustojo. Žiūrovai vienas po kito buvo įsijungę savo mobiliųjų telefonų žibintuvėlius ir jais apšvietė sceną. Aktoriai toliau vaidino, o publika tapo spektaklio dalimi. Kai pavyko atkurti elektros tiekimą, grįžau prie pulto, įjungiau apšvietimą ir spektaklis toliau vyko taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Tai buvo vienas gražiausių priminimų, kad teatras gyvas ne tik scenoje - jį kuria ir žiūrovai.
Ar yra spektaklis ar scena, kuria ypač didžiuojatės?
Tiesą pasakius, nesu žmogus, kuris didžiuojasi savo darbais. Niekada negalvoju, kad štai šitas spektaklis buvo mano didžiausias pasiekimas. Jeigu darbas pavyko - gerai. Jeigu nepavyko - tai irgi pamoka. Labiau prisimenu žmones ir bendrą kūrybos procesą nei savo rezultatus.
Vis dėlto yra istorijų, kurios iki šiol išliko atmintyje. Prisimenu Povilo Gaidžio statytą spektaklį „Paleistuvis“. Scenografija buvo labai sudėtinga apšvietimui - baltos sienos, šviesios lubos, didelis pusapvalis langas scenos gale. Reikėjo sukurti įspūdį, kad už to lango gyvena visai kitas pasaulis - gal sodas, gal oranžerija, gal ežeras. O niekas nepavykdavo.
Bandžiau apšviesti vienaip, kitaip, keičiau kampus, ieškojau sprendimų, tačiau viskas atrodė dirbtinai. Tuo metu dar neturėjome tokių technologinių galimybių kaip dabar.
Povilas Gaidys pasakė: „Eik už to lango ir tiesiog pabandyk pakraipyti prožektorių. Pažiūrėsim, kas bus.“ Paklausiau. Kurį laiką sukiojau prožektorių, bet nieko įdomaus nesigavo. Galiausiai nusibodo, todėl tiesiog nusukau jį visai į kitą pusę. O ten, scenos gilumoje, buvo sukrauti sidabrinės folijos lakštai. Staiga režisierius sušuko: „Va! Va! Štai dabar!“
Pasirodo, prožektoriaus šviesa atsispindėjo nuo tos folijos ir lange sukūrė nepaprastai gyvą vaizdą. Atrodė, tarsi už lango judėtų medžių lapai, mirgėtų vanduo ar šviestų vakaro saulė. Mes dar papildėme tą idėją - prikabinome daugiau folijos, šiek tiek ją judinome, keitėme spalvas. Kartais ji primindavo lapų šnarėjimą, kartais vandens raibuliavimą, kartais net ugnies atspindžius.
Įdomiausia, kad vėliau kituose teatruose kolegos stebėdavosi, kaip pavyko sukurti tokį efektą. Klausdavo, kokia speciali įranga buvo naudojama. O iš tikrųjų viskas gimė iš paprasčiausio atsitiktinumo, kelių folijos lakštų ir noro ieškoti.
Tokios akimirkos turbūt ir yra gražiausia šio darbo dalis. Kartais geriausi sprendimai gimsta ne iš brangiausių technologijų, o iš kūrybiškumo ir drąsos eksperimentuoti. Būtent tada ir atsiranda ta tikroji teatro magija.
Ar teatro apšvietimo pasaulis kinta?
Teatro apšvietimas keičiasi labai sparčiai. Per tuos dvidešimt šešerius metus teko pamatyti labai didelį technologijų virsmą.
Dar studijuodamas buvau labai susidomėjęs teatro apšvietimo istorija. Man buvo įdomu ne tik tai, kas vyksta šiandien, bet ir kaip spektakliai buvo apšviečiami prieš šimtą ar du šimtus metų. Per egzaminą iš teatro istorijos apie tai nemažai mokiausi ir vis galvodavau - įdomu, ar kada nors gyvenime pamatysiu tokį senovinį apšvietimo valdymo pultą ne muziejuje, o veikiantį. Ir pamačiau.
Teatro apšvietimas keičiasi labai sparčiai. Per tuos dvidešimt šešerius metus teko pamatyti labai didelį technologijų virsmą.
Gastrolėse Albanijoje rodėme spektaklį „Viskas apie moterį“. Atvykome į Elbasano miestą. Jau pats teatras atrodė labai senoviškas. Sakau vietiniam technikui: noriu pažiūrėti jūsų apšvietimo pultą. Jis ramiai atsako: geras pultas, viskas gerai. Vis tiek nuėjome į aparatų kambarį. Atidarė duris, ir aš pamatau ne kompiuterį, ne ekraną, o didžiulius ratus ir ilgas metalines svirtis.
Tą akimirką man net širdis nusirito į kulnus. Pagalvojau: „Kaip aš su tokiu pultu valdysiu spektaklį?“ O technikas tik nusišypsojo: tu nesijaudink. Viskas bus gerai. Čia 1954 m. pultas. Ateis komanda, tu tik sakysi, kuriuos prožektorius ir iki kokio ryškumo reikia pakelti, o mes viską padarysime. Ir taip iš tikrųjų buvo. Aš stovėjau su užrašais ir diktavau, kokį kanalą, kada ir kiek pakelti arba nuleisti. Jeigu suklysti diktuodamas - suklysta ir visa komanda. Jeigu viską pasakai teisingai - spektaklis vyksta sklandžiai.
Tuo metu supratau, kokį kelią nuėjo teatro technologijos. Kadaise tam reikėjo trijų operatorių - vienas diktuoja, du kilnoja svirtis, keičia programas. O šiandien viską gali susiprogramuoti iš anksto ir spektaklio metu dažniausiai tereikia tinkamu momentu paspausti vieną mygtuką. Bet ar technologijos iš tikrųjų viską palengvina?
Man atrodo, čia tas pats, kaip lyginti automobilį ir sraigtasparnį. Jeigu tau reikia nuvažiuoti į Vilnių, automobilio visiškai pakanka. O jeigu turi sraigtasparnį - dar geriau. Tik kyla vienas klausimas: ar moki jį pilotuoti? Jeigu nemoki, geriau neskrisk. O jeigu nori skristi - pirmiausia išmok.
Su technologijomis yra lygiai tas pats. Jos labai padeda, bet tik tada, kai jas įvaldai. Dar svarbiau - jomis nepiktnaudžiauti. Kartais atrodo, kad naujos galimybės taip vilioja, jog norisi panaudoti viską iš karto. Tačiau tada labai lengva pamiršti, kad kuri ne šviesų šou, o teatro spektaklį.
Jeigu kuri šviesų instaliaciją ar festivalio projektą - puiku, gali eksperimentuoti kiek tik nori. Bet spektaklyje visada reikia savęs paklausti: ar šis efektas iš tikrųjų reikalingas istorijai? Ar jis padeda aktoriui? Ar jis kuria atmosferą? Jeigu atsakymas - ne, vadinasi, to efekto nereikia.
Man atrodo, svarbiausia vis tiek yra ne technologija, o idėja. Pirmiausia turi žinoti, kokią atmosferą nori sukurti. Jeigu stato psichologinę dramą, tai juk nepradėsi visko mirksėti, žaibuoti ir piešti trikampiais vien todėl, kad tavo prožektorius tai gali. Technologijos turi tarnauti spektakliui, o ne spektaklis technologijoms.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą