Baigėsi Lietuvos sezonas Prancūzijoje. Kelionė, atnešusi kūrybinius įkvėpimus ir naujas draugystes

Prancūzijai buvo parodyti du spektakliai – „Didysis sprogimas“ ir naujausia teatro premjera „Bučiuojant pelenus“.

Gastrolės sulaukė didelio dėmesio: per 16 pasirodymų spektaklius išvydo apie 1600 žiūrovų. 

Spektakliai vyko prestižinėse Paryžiaus teatrų – „Théâtre de la Ville“ ir „Le Mouffetard Centre National de la Marionnette“ – scenose. Pastarasis teatras nuo 2023 m. turi nacionalinio lėlių teatro statusą.

Tarptautinė premjera – „Bučiuojant pelenus“

Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos lėlių teatre vykusi marionečių spektaklio „Bučiuojant pelenus“ premjera (rež. Renaud Herbin) būtent Prancūzijoje pirmą sykį buvo pristatyta užsienio publikai. 

Kūrinyje, nagrinėjančiame Antrojo pasaulinio karo padarinius Klaipėdai, kai didžioji miesto gyventojų dalis buvo evakuoti, o Klaipėda liko beveik tuščia, atsiskleidžia ir kolektyvinės atminties galia, tad spektaklis „Bučiuojant pelenus“ sulaukė ypač jautraus atgarsio. 

Spektaklio dramaturgė Lina Laura Švedaitė pastebi: „Išvežti spektaklį į užsienį, į kitą kultūrą – tarsi pažiūrėti į save kito akimis. 

Kai čia, Klaipėdoje statėme „Bučiuojant pelenus“, kartkartėmis nerimastingai pagalvodavau apie prancūzų žiūrovą, apie jo žvilgsnį į spektaklio personažuose užkoduotas mūsų traumas, tautosakinius naratyvus, tam tikrus iki kaulo pažįstamus intertekstus ar citatas, liūdną Klaipėdos vaizdą Antrojo pasaulinio karo metais, svarstydavau – nors mums iki šiol skauda ir svarbu, ir vietiniam žiūrovui be abejonės sukels įvairių jausmų, visgi tai lokalu ir ne visada išverčiama. Ar supras? Ar išdrįs susitepti lūpas mūsų pelenais? 

Ramybė mane aplankė jau po pirmųjų rodymų Paryžiuje – prancūzų auditorijai „Bučiuojant pelenus“ prakalbo apie karą Ukrainoje, Palestinoje ir kitur, siaubas visur vienodas, apie tai, kas nutinka, kai paniekinama beveik viskas, kas šventa, ir lieka vos keli žmogiškumo likučiai. Prakalbo ir apie netekties skausmą, ir apie kraujo ir pieno putas prakalbo. 

Veik po kiekvieno spektaklio žiūrovai asmeniškai sveikino aktorius Moniką, Renatą ir Vytautą, gyrė nepriekaištingą jų techniką, Gintarės Radvilavičiūtės ir Agnės Jablonskytės kurtas lėles ir dalinosi savo interpretacijomis. 

Mokytojai, atėję su mokiniais, sakė, kad spektaklis – puikus atspirties taškas pradėti kalbėtis apie sudėtingas temas su vaikais. Viena žiūrovė spektaklyje lankėsi net du kartus. Žinau, skamba gal kiek pompastiškai, bet taip ir buvo, leiskite pasidžiaugti.

Na, o iš gastrolių Paryžiuje ir Strasbūre patirties išplaukiantis moralas galbūt galėtų būti toks – esame maži, Klaipėdos Prancūzijoje beveik niekas nežino, ir visgi kokie mes galingi. Kito akimis – taip pat.“

Svetingoji Prancūzija

Klaipėdos lėlių teatro kūrėjai Prancūzijoje buvo sutikti itin šiltai. Prancūzija, garsėjanti savo išskirtine kultūra ir meno paveldu, tapo puikia erdve lietuvių menininkams pristatyti savo kūrybą, sulaukusios didelio susidomėjimo – tiek žiūrovų, tiek kritikų, kurie vertino aukštą profesionalumą, gebėjimą įtraukiančiai ir jautriai pasakoti istorijas. 

Aktorė, lėlininkė Renata Kutaitė-Raudonienė prisimena: „Mane pasitiko apniukęs, rudeniškas, bet šiltas Paryžius. Laukė šeši spektakliai ir nenuspėjami įspūdžiai. 

Pasitiko ir nedidelis, bet labai jaukus lėlių teatras, pasirodo, turintis nacionalinio lėlių teatro statusą. Maloniai stebino žiūrovai, negailėję gerų žodžių, plojimų ir net ašarų mūsų spektakliui. Viską jie suprato, pasidalino savo įžvalgomis apie karą, miestą, namus, praradimus... 

Mus visus po spektaklio jungė vienas jausminis potyris, kilęs iš atminties. Ją pažadino mūsų valanda praleista kartu. Tai kažkas, ką gali padaryti menas. 

Žiūrovai buvo įvairaus amžiaus. Esminis skirtumas nuo mūsų publikos – jie neskubėdavo išeiti. Sėdėdavo savo vietose ir aptarinėdavo, dalindavosi tuo ką, ką tik patyrė, kai kurie kažką užsirašinėjo, kai kurie tiesiog buvo. 

Gera buvo matyti, kaip žmogus būna tame jausme ir jaučiasi laisvas, nepriklausomas nuo kito nuomonės.“

Renatai antrina ir spektaklio lėlininkė, aktorė Monika Mikalauskaitė-Baužienė: „Kiekviena kelionė yra nauja patirtis.

Labai džiaugiamės patirtimi Strasbūre. Buvome labai šiltai ir draugiškai pasitikti, apžiūrėjome nuostabų fachverkais nusagstytą miestą, pajutome artėjančių Kalėdų dvasią. 

Labai džiaugiamės, kad mūsų spektaklis „Bučiuojant pelenus“ yra taip šiltai priimtas Prancūzijoje. Nuolat sulaukdavome įvertinimo ir įdomių įžvalgų bei pastebėjimų. 

Šių gastrolių metu spektaklį ne kartą žiūrėjo labai jaunų žiūrovų grupės, kurios mus sužavėjo savo žiniomis ir smalsumu. 

Supratome, kad vaikai kartais geriau ir tiksliau supranta ir perpranta istorijos bei žaidimo taisykles. Džiaugiamės, kad spektakliuose apsilankė ir Strasbūro lietuvių. Jautėmės lyg namuose.“

Kultūriniai mainai ir gilūs įspūdžiai

Tiek spektaklio „Bučiuojant pelenus“ kūrybinis procesas, tiek gastrolės tapo naujų draugysčių užuomazga. Spektaklio režisierius Renaud Herbin pabrėžė, kaip stipriai jį įkvėpė lietuvių kultūra, tautosaka ir gilios istorinės temos. 

Poetiškai spektaklį jis apibūdino kaip kolektyvinės atminties kelionę, kuri palieka ilgalaikį įspūdį: „Bendradarbiavimo su lietuvių komanda patirtis mane itin praturtino. 

Čia susitiko skirtingos kultūros, istorijos, teatro mokyklos ir faktas – asmeninės patirtys. Jaučiuosi prisilietęs prie kažko itin subtilaus – mane itin sužavėjo lietuvių tautosaka, piliakalniai, milžinai, laumės, žalčiai... 

Prie šio spektaklio dirbau 9 mėnesius, tiek užtrunka ir žmogaus atėjimas į šį pasaulį. Manau, kiekvienas atidavėme viską, ką galėjome, ir pagimdėme gražų poetišką spektaklį, kviečiantį pasivaikščioti po kolektyvinės atminties užkaborius. 

Linkiu, kad „Bučiuojant pelenus“ pamiltų ir lietuvių auditorija“, – dalijasi spektaklio režisierius Renaud Herbin.

Patirtį dirbti su žinomu prancūzų lėlininku, režisieriumi ir kūrėju bei galimybę pristatyti bendrus kūrybinius vaisius Prancūzijos publikai tokioje reikšmingoje Lietuvos sezono Prancūzijoje programoje vertina ir aktorius, lėlininkas Vytautas Kairys: „Teatro gastrolės Prancūzijoje tapo kelione ne tik geografine prasme, bet ir įkvėpimo, ir savęs pažinimo kelione. 

Pasirodymų metu pajutau, kaip lietuviška lėlių teatro dvasia virsta universalia kalba, jungiančia mus su prancūzų auditorija – nuo vaikų iki suaugusiųjų, nuo teatro naujokų iki patyrusių meno mylėtojų. 

Kai kurie žiūrovai po spektaklio šypsojosi, kai kurie net susigraudindavo, o tai leido pajusti, kad mūsų pasakojamos istorijos yra artimos ir suprantamos kiekvienam, nepaisant kalbos ar kultūros skirtumų.

Kiekvienas spektaklis buvo unikali patirtis – žiūrovų akys, jautri publikos reakcija, net menkiausias šnabždesys ar šypsena man kaskart primindavo, kaip magiškai lėlės sugeba atverti žmonių širdis. 

Pavyzdžiui, po vieno iš pasirodymų, vyko diskusija su žiūrovais, kurie nežinodami kalbos ir neskaitydami titrų, perkando spektaklio temą ir pajuto mūsų pelenuose palaidotas istorijas. 

Supratau, kad lėlių teatras turi galią prikelti labai gilius ir subtilius jausmus net ir jauno, dar mažai patyrusio žmogaus krūtinėje.

Lygiai taip pat įsimintina buvo apsilankyti šio spektaklio režisieriaus dirbtuvėse, kur prasideda kone visi jo darbai. 

Tai man buvo dar vieno darbo etapo pabaiga. Jaukus pokalbis apie ateitį, kavos puodelis apžiūrint senas lėles, kurios ramiai sau kabo pensijoj...

Toks keitimasis įgūdžiais ir žiniomis tik patvirtino, kad kūrybinis bendradarbiavimas yra tikrasis kultūros gyvavimo ir sklaidos pagrindas.

Šios gastrolės man buvo lyg nauja pradžia. Įgijau daugiau drąsos tyrinėti, eksperimentuoti ir ieškoti naujų būdų, kaip savo lėlių teatro magiją padaryti dar paveikesnę, dar gyvesnę. 

Tai patirtis, kuri praturtino mane ne tik kaip menininką, bet ir kaip žmogų – o gal tai ir yra tikrasis meno kelias? 

Kiekvienas pasirodymas, kiekvienas šypsenos ir susižavėjimo momentas man parodė, kad kuriant meną nėra jokių sienų.“

Tiltas, sujungęs skirtingas kultūras ir padėjęs išgirsti lietuvišką balsą

Galimybė Klaipėdos lėlių teatrui rodyti savo spektaklius Lietuvos sezono Prancūzijoje programoje tapo reikšmingu kultūriniu įvykiu. 

Šios kelionės rezultatas – ne tik sėkmingai pristatyti ir priimti spektakliai, bet ir užmegzti prasmingi ryšiai, kurie tik dar labiau stiprina šalies teatrines pozicijas ir lėlių teatro kontūrus pasauliniame kontekste. 

Nuoširdžiai dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šios didžiosios metų kelionės: Agnei Pulokaitei, Vytautui Kairiui, Monikai Mikalauskaitei-Baužienei, Kęstučiui Bručkui, Renatai Kutaitei-Raudonienei, Stasiui Jamantui, Mantvydui Poškui, Linai Laurai Švedaitei. 

Projektą finansavo: Lietuvos kultūros institutas, Klaipėdos miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos pirmininkavimas Europos Tarybos Ministrų komitetui, Prancūzų institutas Lietuvoje.