Baltiškoji enigma - Lamatos žemė

Lamata. Viduramžių šaltiniuose dar minima kaip Lammato, Lamotina, Lamentin, Lamachia: tai - XIII–XIV a. baltų žemė, buvusi rytinėje Kuršmarių pakrantėje, į šiaurę nuo Nemuno žiočių. Pavadinimas šifruojamas „žema, pelkėta vieta“, ir šie būdvardžiai taikliai atspindi Lamatos teritoriją.

Lamatos žemė (Lammato, Lammata, Lamotin) pirmą kartą buvo paminėta 1231 m. šaltinyje „Scriptores rerum Prussicarum“.

Visas Šilutės rajonas yra archajiškoje Lamatos žemėje, kaip ir dalis Klaipėdos rajono. Iš trijų pusių supami kuršių, žemaičių, skalvių, Lamatoje kadaise gyveno savitą kultūrą turėję žmonės. Tik labai mįslingi, o jų paminklai dėl įvairių priežasčių mokslininkų itin mažai tyrinėti.

Apie šią baltiškąją enigmą sutiko papasakoti neseniai 80-ies metų jubiliejų minėjęs garsus pajūrio archeologas, Klaipėdos universiteto profesorius, habilituotas daktaras, rektorius emeritas, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas Vladas Žulkus.

© Archeologas prof. dr. Vladas ŽULKUS. Vitos JUREVIČIENĖS nuotr.

Kada ir kokiame istoriniame šaltinyje, kontekste pirmą kartą paminėta Lamata (Lamotina)?

Dabartinėmis žiniomis, Lamatos žemė (Lammato, Lammata, Lamotin) pirmą kartą buvo paminėta 1231 m. šaltinyje „Scriptores rerum Prussicarum“ („Prūsijos istorijos autoriai“; Vokiečių ordino valstybės istorinių šaltinių rinkinyje), pirmajame jo tome, išleistame Leipcige 1861 m.

Archeologas Adolfas Tautavičius (1925-2006), tyrinėdamas lietuvių etnogenezę, 1987 m. pirmą kartą išskyrė Lamatos kultūrinę sritį. Buvo remiamasi tuomet turima archeologine medžiaga. Tais laikais Lamata savo materialine kultūra (archeologiniais radiniais) vienų archeologų buvo priskiriama kuršiams, kitų – skalviams.

© Archajiška XIII a. paminėta Lamatos žemė ir svarbiausi jos piliakalniai, kapinynai. Panaudotas archeologo dr. Valdemaro Šimėno sudaryto (2015 m.) žemėlapio fragmentas. Žemaičių muziejaus „Alka“ medžiaga.

Kodėl archeologai, praeities tyrinėtojai Lamatą vadina paslaptingiausia vakarų baltų teritorija? Apskritai nėra net visuotinai priimtinos sąvokos „lamatai“ ar „lamatiečiai“...

Stokojant tyrimų, archeologinės medžiagos ir jos palyginimų atsirado įvairių tiek Lamatos teritorijos, tiek jos gyventojų etninės priklausomybės interpretacijų.

Archeologiškai apibrėžus romėniškojo laikotarpio kultūrines sritis, vėlesnės Lamatos teritorija priskiriama Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrai (I-IV a. – aut. past.). 

Romos laikotarpio istorikų Publijaus Kornelijaus Tacito ir Klaudijaus Ptolemajaus (abu gyveno I-II a. - aut. past.) kultūrinių sričių žemėlapyje į pietus nuo Kareotai (kuršiai) yra parodyti Osioi, o dar piečiau, prūsų kultūrinės srities vietoje yra Aestii.

Osioi vieta apimtų ir vėlesnės Lamatos žemės teritoriją.

Lamatos teritorija buvo skirtingai apibrėžiama ir istorikų. 1858 m. vokiečių istorikas Maksas Toeppenas (1822-1893) rašė, jog Lamatos žemė prasidėjo nuo Klaipėdos ir tęsėsi iki Nemuno žiočių. 

© 1895 m. dvarininko Ericho Šojaus radiniai Vėžaičių kapinyne (Šilutės r.): IX-XIII a. juostinė storagalė apyrankė ir XI-XII a. pasaginė segė žvaigždiniais galais. Šilutės Hugo Šojaus muziejaus archeologinė kolekcija.

1892 m. etnologas Augutas Bielensteinas (1826-1907) ir 1925 m. lenkų istorikas Stanislawas Zajączkowskis (1890-1977) Lamatos ieškojo tarp kuršiškų Mėguvos ir Pilsoto žemių. 

1926 m. klaipėdietis istorikas Johannas Sembritzkis (1856-1919) tvirtino, jog senoji Lamatos žemė Nemuno žemupio šiaurės vakaruose buvo ne kas kita, kaip Žemaitijos dalis.

Dabar žinomi kapinynai ir piliakalniai leidžia spėti Lamatoje X–XIII a. buvus 40–50 pilių ir gyvenviečių.

Ar galėtumėte apibūdinti Lamatos žemės ribas, garsiausius archeologinius paminklus bei šio regiono centrą?

Naujausiais archeologiniais duomenimis, vakarinė Lamatos apgyventos žemės riba beveik sutapo su Minijos vaga. Šiaurinė Lamatos riba praėjo Minijos intako Agluonos žemupiu, Aisės ir Veiviržo aukštupiais ir pastarojo intako Šalpės aukštupiu.

Šiaurės rytiniame žemės krašte yra gerai įtvirtintas Norgėlų–Mataičių piliakalnis (Klaipėdos r.). Nuo čia rytinė Lamatos žemės riba tęsėsi į pietus link Graumenos, Ašvos ir Tenenio aukštupių iki Šyšos aukštupio.

Toliau į rytus buvo upių ir upelių ištakos ir driekėsi dideli miškai. Pietrytines ribas žymėjo Lazduonėnų apylinkių (Šilutės r.) prie Šyšos upės gyvenvietės, o šios upės vaga žymėjo pietinę žemės ribą.

Dabar žinomi kapinynai ir piliakalniai leidžia spėti Lamatoje X–XIII a. buvus 40–50 pilių ir gyvenviečių.

© Nesenai buvo atlikti tvarkybos darbai viename įspūdingesnių Lamatos piliakalnių - Veiviržėnų (Klaipėdos r.). Sonatos ŠMATAUSKIENĖS nuotr.

Lamatos teritorijos apgyvenimo tinklas gana tankus, neretai greta vikingų laikų piliakalnio yra du vienalaikiai kapinynai. Pavyzdžiui, Skomantų ir Mockaičių piliakalniai (Klaipėdos r.), be papėdės gyvenviečių, turi dar ir po du kapinynus. Šalia Paulaičių piliakalnio (Šilutės r.) yra Paulaičių bei Nikėlų kapinynai.

Dar du gyvenamieji kompleksai yra Lamatos pietuose, šalia Rusnės intako Šyšos. Vieną iš jų sudaro trys piliakalniai, iš kurių išsiskiria labiau įtvirtintas Lazduonėnų piliakalnis. Čia irgi buvo vietinės reikšmės centras su keliomis apgyventomis vietomis (Akmeniškiai, Juodžiai, Katyčiai).

Galima išskirti dar kelis Lamatos gyvenviečių junginius: Žakainių–Eidaičių valsčių (Šilutės r.), Venckų valsčių (Klaipėdos r.), Norgėlų (Klaipėdos r.) bendruomenę.

© Svarbiausias Lamatos politinis ir administracinis centras buvo Skomantų pilis (piliakalnis Klaipėdos r.) prie Veiviržo su satelitinėmis gyvenvietėmis. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Svarbiausias Lamatos politinis ir administracinis centras buvo Skomantų pilis (Klaipėdos r.) prie Veiviržo su satelitinėmis gyvenvietėmis. Čia žinomi ir keli dideli kapinynai: Dvylių, Stragnų, Pleškučių, Vilkyčių, Pėžaičių, Bareikų-Jurkiškių. 

Už kelių kilometrų nuo Skomantų į pietus yra gerai įtvirtintas Paulaičių piliakalnis. Paulaičiai kartais laikomi Skomantų valsčiaus dalimi, kaip ir kiek šiauriau buvęs Jurgaičių piliakalnis (Šilutės r.) su kapinynu ir nedidelis Švėkšnos kapinynas.

Laukite tęsinio.