Baltojo švyturio legenda atgimė knygoje
Knyga „Baltojo švyturio fenomenas“ - tarsi vyšnia ant torto - užbaigia paties inicijuotus „Švyturių metus 2024“ Klaipėdoje ir Neringoje. Kokiomis patirtimis ir suvokimais jie praturtino?
Kažkodėl mane persekioja ketvertai: 2014-aisiais Klaipėdoje inicijavau Vėtrungių metus, o 2024-ieji buvo pašvęsti mūsų pajūrio ir pamario švyturiams. Ypatingi metai: nepaprastai intensyvūs, daug atsakomybės, veiklų, idėjų realizavimo.
Asmeniškai pasisėmiau neįkainojamos patirties ir naujų žinių mūsų miesto, regiono marinistinės istorijos ir kultūros srityse.
Tai buvo gilus pasinėrimas į nepažintus vandenis, po kuriuos išmokė nardyti savo sričių profesionalai: kuriant tinklalaides, rašant straipsnius teko bendrauti su jūrinę tematiką puikiai išmanančiais žinovais.
Mes neretai gyvenimą pajūryje suvokiame kiek paviršutiniškai. Romantiškos klajonės paplūdimiais, maudynės, saulės vonios, saulės palydos ar tradiciniai pasivaikščiojimai šiauriniu molu yra tik kasdienio gyvenimo atspindžiai. Mažiau gilinamasi į miesto-uosto efektą.
Mes gyvename prie vartų į pasaulį. Uostamiesčio statusas nuo viduramžių Klaipėdoje subrandino unikalią sociokultūrinę aplinką, kurios dalis ir yra švyturiai.
Taigi, Švyturių metai buvo kelionė į miesto-uosto istorijos platybes: burlaivių epochą, prekybos kelius, su jais susijusią klaipėdiečių buitį ir gyvenimo kokybę, lietuviškuoju tarpukariu įvykusią uosto konversiją iš Dangės upės į pamarį, tautos „nuo žagrės“ pažindinimą su Baltijos jūra ir Klaipėdos uostu, pirmaprade Jūros šventės idėja ir daugybe kitų elementų.
Kitaip tariant, per švyturius aš skatinau pasikapstyti po specifinę Klaipėdos istoriją. Prabilome ir apie miesto identiteto ženklus: juk neturime vieno, bendro, ryškaus simbolio. O jis buvo!
Knygoje „Baltojo švyturio fenomenas“ pateikiama labai daug visiškai naujos, niekur anksčiau nepublikuotos informacijos. Kas pačiam buvo didžiausias atradimas rengiant šį leidinį?
Pats Baltasis švyturys. Jis man buvo didžiausias atradimas, nes niekada nežiūrėjau į šį šiaurinio molo švyturiuką kaip į fenomeną. Mačiau daugybę kartų jį prieškariniuose atvirukuose. Švyturys, ir tiek. Baltas, mažas, metalinis „baravykiukas“.
Didysis požiūrio lūžis įvyko gana staigiai: pamačiau, kad su Baltojo švyturio atvaizdu 1923 m. buvo išleistos dvi lietuviškų pašto ženklų serijos.
Tada prisiminiau, kad jis puikavosi ir ant 1922 m. 10 markių (Notgeldų) kupiūros.
O 1997 m. buvo išleistas ir dar nepamirštas 200 litų banknotas!
Ir dar ant 1923 m. vadinamojo sukilimo medalių. Ir ant pirmosios Jūros dienos ženkliuko. Kur dar ir kodėl?
Apie Švyturių metus pradėjau kalbėti, rašiau raštus municipalinei valdžiai jau 2023-iaisiais. Siūliau skelbti „Švyturių metus 2024“. Galvojau apie parodą, todėl ėmiau kolekcionuoti ikikarinius atvirukus su Baltuoju švyturiu.
Kai įsigijau 50 skirtingų tiražų atvirukų su šiuo uosto vartų sargu, nuščiuvau. Supratau, kad čia buvo kažkas tokio, ko mes nepastebėjome prieš tai. Per dvejus metus surinkau 130 skirtingų tiražų atvirukų su Baltuoju švyturiu nuo 1899 m. iki 1944 m. kolekciją.
Bendrauju su Mėmelio reliktų kolekcininkais, ir jie mano prašymu ėmė vienas po kito rodyti viską, ką turi su Baltuoju švyturiu. Porceliano indus, medalius, žurnalų viršelius, mokyklų baigimo atestatus, antspaudus, proginius ženkliukus, lagaminų lipdukus, šaukštelius, šokolado popieriukus, aklųjų korteles...
Štai tuomet suvokiau: nė vienas Klaipėdos objektas nebuvo toks kultinis, ikoninis, kaip Baltasis švyturys.
Jo žvaigždė spindėjo visais istoriniais laikotarpiais, prie visų valdžių ir santvarkų. Vokiečiai jį reklamavo kaip patį šiauriausią imperijos švyturį. Nuo pat pradžių jis tapo marinistiniu herojumi, ir ne ką kitą, o Baltąjį švyturį pirmiausiai prisimindavo memelenderiai pokariu, kai širdis užliedavo nostalgijos prarastajai gimtinei banga...
Tačiau ypatingą reikšmę Baltasis švyturys įgavo Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą. Būtent šis epizodas man ir buvo pats svarbiausias.
Baltasis švyturys buvo tapęs Lietuvos - jūrinės valstybės simboliu. Tai yra nepaprastai svarbu, nes tokiu jį pavertė pati mūsų šalies valdžia. Reikėjo prekės ženklo. Deklaracijos visam pasauliui, kad jauna Lietuvos valstybė yra jūrinė šalis su pramoniniu, neužšąlančiu uostu.
Ir šis grakštus, nedidukas, visų klaipėdiečių ir miesto svečių mylimas švyturiukas puikiausiai tiko. Laivams kelią rodęs navigacinis objektas pačios valstybės pasirinktas kaip geopolitinis simbolis. Atplaukite! Mes - atviri. Laisvi! Prekiaukime, keliaukime, pažinkime platųjį pasaulį.
1945 m. sausį iš Mėmelio atsitraukianti vokiečių kariuomenė Baltąjį švyturį (strateginį objektą) susprogdino. Įvyko baisiausia istorinė neteisybė: pokariu, sovietmečiu miestą bei kraštą apgyvendinus imigrantais iš įvairiausių Lietuvos bei Sovietų Sąjungos kampelių, Baltojo švyturio-simbolio legenda nutrūko.
Nebeliko kolektyvinės atminties. Pradėti kurti nauji stabai ir simboliai. Tai užsitęsė taip ilgai, jog ir dabar, net po „Švyturių metų 2024“, šiaurinis molas neturi elementaraus informacinio stendo apie Baltąjį švyturį.
Praradome tokį stiprų, ryškų, bet jaukų ir romantišką Klaipėdos - uostamiesčio, Lietuvos - jūrinės valstybės, prekės ženklą. Ikoną. Man tai atrodė nedovanotina. Tas pats, kaip nebeatsiminti Gedimino bokšto. Ar Trakų pilies.
Kas į knygą netilpo?
Viskas, ką dar sužinojau ir sužinosiu po knygos išleidimo, nors joje yra nepaprastai daug tiek istorinės, tiek vaizdinės medžiagos.
Pavyzdžiui, neseniai viename aukcione pamačiau parduodamą etiketę su Baltuoju švyturiu nuo tarpukarinių baterijų. Net ant jų jis puikavosi!
Prieš savaitę kitame aukcione įsigijau tarpukarinį, firminį, laiškams rašyti skirtą popierių, kuriame pavaizduotas jūreivis ir Baltasis švyturys.
Žinau, kad prieškariu net klaipėdietiško alaus bokalų padėkliukai buvo su Baltojo švyturio piešiniu. Net neabejoju: tų reliktų yra ir daugiau.
Labai įdomu skaityti apie Baltojo švyturio įrangą, kurios paslaptis atskleisti padėjo Piliavos švyturio duomenų analizė. Kaip kilo mintis sugretinti šiuos du švyturius?
Kas domisi švyturiais, seniai žino, jog Piliavos molo (statytas 1880 m.) ir Baltasis (statytas 1884 m.) švyturiai brėžiniuose buvo „dvynukai“. Tačiau Piliavos švyturį, jį statant, modifikavo, o Baltasis toks ir pastatytas, koks buvo brėžiniuose. Deja, jų nepavyko rasti niekam. Tačiau yra pirminiai Piliavos molo švyturio brėžinių piešiniai. Tik niekas iki manęs nebuvo prisikasęs iki pilnos, autentiškos XIX a. medžiagos.
Inžinerinė, techninė Baltojo švyturio analizė, jo optika buvo mano baubas. Grėsė informacinė duobė. Bet vieną naktį prisikasiau iki 1883 m. straipsnio viename Vokietijos imperijos technikos aktualijoms skirtame leidinyje.
Radau interneto platybėse klaidžiojusių Piliavos švyturio brėžinių pirminį šaltinį: originalią medžiagą (ją teko pirkti) su išsamiausiu turiniu, detaliu aprašymu. Tuomet prasidėjo ilgas, kruopštus analitinis darbas. Konsultacijos.
Paėmiau pačią geriausią Baltojo švyturio nuotrauką (1934 m.), kurioje aiškiausiai matyti visos konstrukcinės detalės, ir lyginau ją su Piliavos molo švyturio brėžiniu, vokiško aprašymo turiniu. Matavau, skaičiavau, valandų valandas analizavau kiekvieną smulkmeną. Ir, taip: abiejų švyturių bokštai - identiški. Išskyrus Piliavos švyturio kuro padavimo į lempinę sistemą.
Taigi, dabar mes turime iki smulkmenų aiškią Baltojo švyturio konstrukciją: tai, ko reikia jo fiziniam atstatymui.
Rėmiausi ir kitais rastais XIX a. pabaigos vokiškais šaltiniais, kuriuose aiškiai aprašyti Baltojo švyturio optikos parametrai. Jis turėjo garsiojo Augustino Fresnelio revoliucinius lęšius, lempa buvo V kategorijos. Švietė nepertraukiama, raudona šviesa (spinduliu).
Knygoje užsimenama, kad ant pietinio molo taip pat buvo švyturys, kuris skleidė žalios šviesos spindulį. Ar apie jį yra daugiau duomenų?
Tai buvo metalinis, ažūrinis bokštas su lempa viršuje, o apačioje - acetileno dujų balionais. Tačiau šia tema reikėtų atlikti atskirą tyrimą.
Tiesa, lietuviai ant pietinio molo norėjo vietoje buvusio ažūrinio bokšto pastatyti tokį patį kaip Baltasis švyturys. Tik nespėjo (prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, Klaipėdą aneksavo hitlerinė Vokietija).
Pagalvojau, kad Klaipėdos uosto švyturiai pasitikdavo laivus simbolinėmis Mažosios Lietuvos vėliavos spalvomis: raudona (Baltojo švyturio), balta (Raudonojo švyturio) ir žalia (pietinio molo švyturio). Ar tokios spalvos buvo naudojamos ir kituose švyturiuose?
Palyginimas - simboliškai gražus. Raudona šviesa įplaukiantiems laivams paprastai žymi kairįjį uosto vartų molą, žalia - dešinįjį. Tačiau ar taip yra visame pasaulyje, nepasakysiu: nesu farologas.
Neabejotinai vienas stipriausių leidinio elementų - iliustracijos. Dauguma vaizdų nematyti. Papasakok, kokias būdais į tavo rankas atkeliavo atvirukai ir kiti itin įdomūs objektai su Baltuoju švyturiu?
Sausuma, oru, vandeniu, šviesolaidžiu internetu, iš rankų į rankas. Visais įmanomais būdais.
Knygoje yra panaudotos iliustracijos iš įvairiausių šaltinių: nuo privačių kolekcijų iki valstybinių archyvų, muziejų, fondų. Atvirukus tarptautiniuose aukcionuose pirkau iš viso pasaulio.
Koks Baltojo švyturio vaizdas ar keli pačiam patinka labiausiai? Kodėl?
Kultinis, pats populiariausias klaipėdiečio leidėjo Roberto Schmidto retušuotas atvirukas su vakariniu molu ir ilgą spindulį skleidžiančiu švyturiu (šis vaizdas puikavosi ant Mažajai Lietuvai dedikuotų 200 litų kupiūros). Jame yra paslapties, romantikos, liūdesio, vilties, ilgesio, šilumos...
Ir spindulys pavaizduotas beveik teisingas, nes Baltasis švyturys nežybsėjo, kaip jo vyresnysis brolis krante. Kol neprisikapsčiau iki XIX a. pabaigos vokiškos literatūros, maniau, kad R. Schmidtas eilinį kartą „prifotošopino“ (jis labai mėgo retušuoti atvirukus).
Švyturių metų ir šio leidinio viena iš idėjų - siekis fiziškai atstatyti Baltąjį švyturį? Kaip įsivaizduoji šį procesą? Tiki, kad atstatytas Baltasis švyturys turi potencialo vėl tapti uostamiesčio ikona ir Lietuvos, kaip jūrinės valstybės, simboliu?
Šis ištrintas Klaipėdos miesto prekės ženklas privalo būti vėl atkurtas. Miesto-uosto, jūrinės valstybės simbolis. Farologas Aidas Jurkštas labai taikliai ir gražiai yra pasakęs: „Baltasis švyturys - tai Lietuvos marinistikos altorius.“
Prarastas, bet vėl lyg baltas Feniksas kylantis virš užmaršties pelenų jūros. Tokie stiprūs simboliai negali būti istorinėse paraštėse. Visuomenės pažinimo rūsyje. Baltojo švyturio atstatymas - ne tik Klaipėdos, bet ir Lietuvos Respublikos, valstybės garbės ir orumo reikalas.
Kol kas šis procesas vyksta tyliai. Sostinėje, Vyriausybėje, spręsis Baltojo švyturio likimas, nes šiaurinis molas Klaipėdos miestui nepriklauso.
Tikiu, kad bus suvokta, ką prarado Klaipėda. Ir kad tai privalo būti sugrąžinta su visa unikalia, įkvepiančia Baltojo švyturio legenda.
Informacija
Knygos „Baltojo švyturio fenomenas“ pristatymai vyks:
Vasario 28 d. 12 val. - Vilniaus knygų mugėje („Litexpo“ rūmai, konferencijų salė 5.5).
Kovo 11 d. 13.30 val. - Pilies muziejaus konferencijų salėje.
Kovo 29 d. 13 val. - Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Melnragės skyriuje.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą