„Būna dienų, lyg tyčia...“: daina, gimusi iš likimo skausmo ir tapusi legenda

VE.LT

2026-05-02 08:06

Kartais viena daina gali talpinti visą gyvenimą – skausmą, netektis ir tylų žmogaus stiprumą. Būtent tokia yra pagal Alfonso Bukonto eiles sukurta „Būna dienų, lyg tyčia...“, kurią išgarsino Janina Miščiukaitė. Už paprastų, melancholiškų žodžių slypi dramatiška istorija – karo siaubas, prarasta šeima ir žmonės, rizikavę viskuo, kad išgelbėtų vaiką.

Ši daina šiandien skamba ne tik kaip muzika, bet ir kaip tylus liudijimas apie likimą, kuris, nepaisant visko, pasirinko gyvenimą ir kūrybą.

Neklauskit dainiaus vardo, arba „Būna dienų“

Poetas Alfonsas Bukontas. Stasio Lipskio archyvo nuotr.

Pagal žinomo lietuvių poeto Alfonso Bukonto, beje, šiemet rudenį pasitinkančio savo 85-ąjį gimtadienį, eiles jau sukurta apie šimtas dainų. Tačiau bene populiariausia ir iki šiol dažnai girdima E. Kondrato sukurta jo daina „Būna dienų, lyg tyčia..."

Savo repertuare ją dainavo daugelis mūsų estrados atlikėjų, bet labiausiai ją išgarsino legendinė Janina Miščiukaitė.

Jos atminimui sukurtą keturių dainų klipą (jame yra ir šiandien aptariama „Būna dienų") per metus peržiūrėjo daugiau kaip penkiolika tūkstančių skaitytojų...

Ant jos antkapio Antakalnio menininkų kalnelyje įrašyti poeto žodžiai „Būna dienų, lyg tyčia"... Prisiminkime tos dainos žodžius.

Būna dienų, lyg tyčia,

Jėgos staiga apleidžia,

Ir ką imu - iš rankų sprūsta man.

Užtraukiu tamsiai langus,

Į tylų kampą sėduos

Ir noriu kalbą rast su savimi.

Dienomis, kai lyja lig nakties,

Netars jau žodžio nieks,

Skambutis vis tylės.

Dienomis, kai lyja lig nakties,

Nevarstau durų aš

Ir rodos nėr manęs.

Būna dienų, lyg tyčia,

Kai verias akys sunkiai,

Šešėliai čia vaikšto lyg sapne.

Už sienos garsiai groja,

Į dangų garsai tie sunkias,

Ir gal žinau ko laukiu, gal ir ne.

Dienomis, kai lyja lig nakties,

Netars jau žodžio nieks,

Skambutis vis tylės.

Dienomis, kai lyja lig nakties,

Nevarstau durų aš

Ir rodos nėr manęs.

Dienomis, kai lyja už langų,

Namuos aš vietos sau

Surasti negaliu.

Dienomis, kai lyja lig nakties,

Nevarstau durų aš

Ir rodos nėr manęs.

Įdomus ir dramatiškas poeto likimas. Baigęs Židikų (Mažeikių rajone) vidurinę mokyklą, vėliau studijavo Vilniaus universitete, dirbo redakcijose.

Yra išleidęs septynis poezijos rinkinius. Tik suaugęs poetas sužinojo tikruosius savo tėvus. Jo motina Nechama Gurvičaitė-Michnickienė dirbo dantų gydytoja, o tėvas Jankelis Michnickis buvo teisininku.

Jis 1942 metais buvo nužudytas IX forte, o motina 1944 metais išvežta į Štuthofą ir ten žuvo. Alfonso broliukas Azrielis buvo sušaudytas ant Ventos kranto.

Mažeikių krašto valstiečiai Marija ir Jeronimas Bukontai, rizikuodami savo gyvybėmis, atsisakė išduoti mažametį berniuką vietiniams naciams.

Židikų kunigas Vaclovas Martinkus pakrikštijo vaikelį Alfonsu ir į krikšto knygas įrašė Bukonto pavardę... „Čia mano sūnus! Jis turės mano pavardę!" - tvirtai pareiškė Jeronimas Bukontas.

Bet būsimojo poeto drama tuo nesibaigė. Antrąkart atėjus sovietų valdžiai, 1945 metais Jeronimas Bukontas buvo suimtas ir ištremtas į Archangelsko lagerius, kur po trijų metų ir mirė.

Jo žmona Marija Bukontienė kartu su įsūnytu Alfonsu buvo įrašyta į tremtinių sąrašus išvežti į Sibirą. „Slapstėmės, ir tik taip išvengėme tremties,- tai poeto Alfonso Bukonto žodžiai.- Mano motina darė viską, kad mano gyvenimas būtų kuo šviesesnis ir laimingesnis.

Pati būdama beraštė, ji skatino mane mokytis, mylėti knygas ir būti garbingu". Beje, Jeronimas ir Marija Bukontai yra pripažinti Pasaulio tautų teisuoliais.