Burvalčių vėtrungių gimimo istorija

Šiemet sukanka lygiai 180 metų, kai didžiojoje žūklėje (tempiamais tinklais) dalyvavę maračių žvejai privalėjo ant burvaltės stiebo pasikabinti nykų savo kaimo vietovinį ženklą, ir 1844 m. laikomi savotišku vėtrungių gimtadieniu.

Šį kartą pasinersime ne į mums visiems puikiai pažįstamų medinių kuršvalčių karūnų analizę, o mažiau žinomą istoriją, kas lėmė jų atsiradimą. Mat vėtrungės negimė iškart tokios, kokias naudojo prieš šimtmetį. Jų ištakos – labai įdomios, persmelktos net kriminalo atspalvį turinčiu legendiniu nutikimu.

Nebuvo kontrolės

Plačiosios Kuršių marios – žvejybos plotai, kuriuose Prūsijos valdžia labai ilgai nesugebėjo įvesti tvarkos. Nors ir egzistavo tam tikros žūklės kuršvaltėmis taisyklės, tačiau marių žvejai jų dažniausiai nepaisė: esą visų žuvų vis vien neišgaudysi.

XVIII a. galiojo taisyklės. Buvo draudžiama žvejoti religinių švenčių dienomis ir sekmadieniais, žvejybos įrankiais kliudyti žuvims plaukti iš jūros į marias, upes. Už neklusnumą grėsdavo metai kalėjimo arba žvejybos teisės privilegijos atėmimas.

Bet prižiūrėtojai vargo, jų buvo labai mažai. Maružės – plačios, todėl žvejai jas skrosdavo, statydavo, tempdavo tinklus, įrengdavo gaudykles ir žvejodavo. Žuvis ne tik parduodavo Mėmelio, Šilokarčemos turguose, bet ir mainė į grūdus ir bulves.

Savo 1965 m. išleistoje knygoje apie Kuršių marių vėtrunges („Wimpel der Kurenkähne“) vokiečių tyrinėtojas Hansas Woedė (1902–1983) rašė, jog 1834 m. žvejybą Kuršių mariose prižiūrėjo vienas vienintelis žvejybos inspektorius.

Jis valdžiai skundėsi, kad žvejai nesilaiką taisyklių, nepaleidžią iš tinklų smulkių žuvelių, nes verdą iš jų žuvų taukus, tręšią daržus, šerią kiaulėms, naminiams paukščiams.

Gali būti, kad vimpelus ar į medines vėtrunges panašias vėjarodes Kuršių marių žvejai naudojo anksčiau nei XIX amžiuje.

Esama žinių apie rytinio marių kranto Labagyno kaimo (dab. Zalivno) mokyklos kronikos įrašą, kuriame teigiama, jog žvejai nuo seno ant savo burvalčių kėlė „raitelius“, t. y. vėtrunges, ant kurių turėdavo ženklus, analogiškus senųjų namų ir nuosavybės žymenims. Pagal tai atpažindavo laivelius.

Tačiau toks mažosios architektūros šedevras, kokiu dabar priimta vadinti kuršvalčių vėtrunges, patyrė daugybę metamorfozių ir iš pradžių nepriminė meno kūrinio.

„Vėtrungių tėvas“

Didysis lūžis įvyko 1844 m., kai Prūsijos karališkoji ministerija paskelbė potvarkį „dėl deramos tvarkos žvejyboje“, ir buvo pareikalauta burvaltes ženklinti.

Įvykių sūkuryje – ryški ir spalvinga asmenybė Ernstas Wilhelmas Beerbohmas (1786–1865). Mėmelyje gimęs vyras 1835–1840 m. net buvo išrinktas uostamiesčio burmistru.

Nuo 1841 m. Prūsijos valdžios paskyrimu E. W. Beerbohmas tapo Kuršių marių ir visų jų intakų žvejybos inspektoriumi, o nuo 1843 m. iki 1865 m. – jau vyriausiuoju Kuršių marių žvejybos inspektoriumi (vok. Oberfischmeister). Tuo metu jis gyveno dabartiniame Šilutės rajone buvusiame, dabar be pėdsakų išnykusiame Muižės dvare.

Būtent šio oberfišmeisterio galvoje gimė idėja, kaip reguliuoti žūklę Kuršių mariose: jis sukūrė originalią kuršvalčių ženklinimo sistemą. Ji galiojo aplink minėtą vandens telkinį besiglaudusiems net 133 kaimams (daugybės jų nebėra nė žymės).

1844 m. išleistu Prūsijos valdžios potvarkiu kiekvienas didžiąją žvejybos teisę turintis burvaltės savininkas privalėjo stiebo viršuje ant metalinio strypo pasikabinti specialią vėliavą (vadino Flagge) su vyriausiojo žvejybos inspektoriaus nurodytu konkrečios pamario gyvenvietės vietoviniu ženklu.

Vėliavų (jų pavyzdžiai buvo išdalyti žvejų gyvenvietėms) dydis nuo 1845 m. privalėjęs būti mažiausiai 78 cm ilgio ir 31,2 cm pločio.

Už potvarkio ignoravimą grėsė piniginė bauda (1–10 talerių). Iki 50 talerių bauda, jei ant stiebo iškelta vėliava su svetimo žvejų kaimo ženklu.

Maištas dvare

Vyriausiasis žvejybos inspektorius kiekvienam kaimui ir visuose krantuose priskyrė po unikalų savotišką gyvenvietės „herbą“: skirtingas juodas ir baltas, raudonas ir baltas, geltonas ir mėlynas geometrines figūras. Tai buvęs laivo „pasas“.

Minėtus kaimų ženklus su vimpelu (vėliavėle) buvo privalu iškelti stiebo viršūnėje, kad žvejybos inspektoriai matytų, ar žvejys nesigviešia svetimų žūklės plotų. Bene geriausiai mums dabar atpažįstamas yra Nidos vietovinis ženklas: šachmatų tvarka išdėlioti juodi ir balti kvadratai. Juodkrantės ženklas – baltas stačiakampis, kurį dalija juodas kryžius.

Vietoviniai ženklai iš pradžių buvo braižomi ant medžiaginių vimpelų, vėliau paplito būdas ženklinti į medinius rėmelius įdėtas skardines plokšteles. Bet populiariausios buvo medinės stačiakampės lentelės su jose nupieštais vietoviniais ženklais.

Naujai įvesta tvarka marių žvejams nelabai patiko: yra aprašytas net jų tariamas maištas, „revoliucija“. Tiesa, ši istorija labiau vertinama kaip vietinis folkloras. Klaipėdos istorikas Johannesas Sembritzkis (1856-1919) šį įvykį aprašė taip.

„Žvejų revoliucija Peilės Muižėje įvyko su humoristiniu prieskoniu. Vieną dieną pas vyriausiąjį žvejybos prižiūrėtoją Beerbohmą į namus atėjo marių žvejų atstovai ir paskelbė, kad žvejai užmuš kiekvieną, kuris pabandys sutrukdyti jiems laisvai žvejoti.

Gerai mokėjęs lietuviškai, senasis žvejybos prižiūrėtojas jiems atsakė, kad jie užmuštų jį, bet ne vyriausiąjį žvejybos prižiūrėtoją, nes būtų atsiųstas kitas. Jie turėtų pagalvoti, ar anas būtų geresnis. Žvejai pasitarę sugrįžo ir pareiškė, kad geriau jau jo nežudysią“, - galbūt tikrą, o gal išgalvotą istoriją 1920 m. paskelbė J. Sembritzkis.

Esą po konflikto diplomatiškasis oberfišmeisteris įširdusiems žvejams susitaikymo proga įpylė stipraus gėrimo, ir maištas buvo užgesintas.

Unikumo esmė

Priverstinai stiebo viršūnėje turėję kabinti neišvaizdžius vietovinius ženklus išradingieji, nagingieji marių žvejai po truputį ėmė kurti tai, ką mes dabar vadiname tikra vėtrunge. Vietovinius ženklus taikė ir Aistmarėse, tačiau tenykščiai žvejai nieko panašaus nedarė. Taigi, Kuršių marių burvalčių vėtrungės – absoliučiai išskirtinis visame pasaulyje fenomenas.

Susiradę plonesnių, plokščių lentučių, žvejai pradėjo jas pjaustyti siaurapjūkliu, kurdami kokį nors ornamentą ar vaizdinį. Išpjaustę vietovinį ženklą įsprausdavo į jį laikiusią viršutinę kartelę (išilgai išpjautą griovelį joje). Tiesa, pačios pirmosios vėtrungės buvusios nespalvotos ir išteptos degutu.

Bėgant dešimtmečiams tokia liaudies kūrybos mada ėmė plisti, ristis kaip marių bangos iš kaimo į kaimą, o puošybos elementų – gausėti, formos tobulėjo, daugėjo motyvų, atsirado specifinių spalvų. Ir nauja profesija – vimpelų drožėjas (vok. Wimpelschnitzer).

Tiesa, dabar plačiai taikomas vėtrungės terminas bendrinėje lietuvių kalboje atsirado gana neseniai: apie XX a. 7-ąjį dešimtmetį.

Lietuvai 1923 m. prisijungus Klaipėdos kraštą su Kuršių nerija, lietuviai pritaikė savitą ir labai gražų pavadinimą, daugiausia vartotą rytiniame marių krante: vėlukas (vėlūkas), veliukas. Matyt, nuo žodžio vėliava.

Būtent veliukais vėtrunges savo piešiniuose pavadino žymi menininkė Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967), įamžinusi jas atostogų Nidoje metu 1926-ųjų vasarą.