Vienu ryškiausių šiuolaikinių choreografų vadinimas K. Simonovas sako, kad norint įtikinti žiūrovą scenoje nebūtina naudoti savo gyvenimiškų patirčių. Jam sudėtingiausia sėdėti žiūrovų salėje bei stebint kolegų kūrinius pasijusti eiliniu stebėtoju.
Ar laisvalaikiu jums pavyksta spektaklį pažiūrėti kaip eiliniam žiūrovui?
Žiūrėti spektaklius man nėra taip sudėtinga kaip klausytis muzikos. Kai išgirstu muziką nejučia imu galvoti kokiam pastatymui tai galėčiau panaudoti. Estrada manęs nejaudina, nes tai tiesiog pašalinis triukšmas, kuris mane erzina, tačiau gera muzika mane skatina kurti.
Bloga muzika mane suerzina: nes protas tarsi sako, kad reikia kurti, o iš to kažką sukurti neįmanoma (juokiasi).
Maskvoje, kai nebuvo pandemijos, buvo galima išvysti spektaklių iš viso pasaulio ir aš labai tai mėgau. Jei spektaklio metu aš pamirštu kas jo choreografas, kaip tai sukurta, nenagrinėju iš kur sklido muzika ar šviesa, reiškia kūrinys tiesiog užburiantis.
Jūsų kūrybinis kelias sudėtingas: statoti žymiausių pasaulio kūrėjų spektaklius, juos restauruojate bei prikeliate naujam gyvenimui savitai perteikdamas visiems žinomas istorijas?
Tarkim, S. Prokofjevas – mano mylimiausias kompozitorius. Aš stačiau daug jo baletų, kai kurie retai kur statomi.
Tai pilnametražiai baletai: „Pelenėׅ“, kurį stačiau Novosibirske, Saratove, Petrozavodske, greitai – statysiu Maskvoje, „Romeo ir Džuljeta“ – statytas tris kartus, vienas jų - Petrozavodske, „Sakmė apie akmeninę gėlelę“, vienaveiksmis baletas „Juokdarys“, kurį statysiu Maskvoje, „Plieninis šuolis“, kurį stačiau Saratove.
Man šis kelias patinka. Aš šio kompozitoriaus spektaklius galiu statyti nuolat. Man tai neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Aš labai myliu Williamo Shakespeare'o kūrybą. Manau, kad geresnio libreto rašytojo baletui nėra iki šiol. Galima paimti bet kurią jo pjesę ir libretas paruoštas. Sudėtingiau rasti muziką.
Jūsų pastatymų sąrašas įspūdingas. Ar liko dar neįgyvendintų svajonių?
Kiekvienas naujai statomas spektaklis – mano svajonės išpildymas. Sukūriau daugiau nei 50 spektaklių. Kai kuriuos kūrinius ne po vieną kartą. Turiu idėjų kūriniu scenoje paversti kai kuriuos muzikos kūrinius.
Svajoju pastatyti šokio spektaklį „Titanikas“, kurio pagrindu taptų šią tragediją išgyvenusių žmonių dienoraščiai. Aišku, nesinori tik liūdnų istorijų paversti spektakliais, bet juk jos neatsiejama mūsų gyvenimo dalis. „Titanikui“ panaudočiau Gavin Bryars‘o kompoziciją „The Sinking of the Titanic“.
Mano planuose ir spektaklis apie Marie Ciuri, nors paprastai nestatau apie asmenybes. Tačiau ši moteris mane žavi savo pasiaukojimu mokslo progresui. Tikiuosi, kad jau naujo sezono metu kursiu spektaklį pagal fantastikos rašytojo Isaac Asimov „Aš - robotas“.
Kaip pasikeitė Klaipėda ir baleto trupė nuo jūsų paskutinio atvykimo?
Po pandemijos aš tapau kitokiu. Pasaulis pasikeitė. Žmonės kitokie. Ir teatro baleto trupė labai pasikeitė nuo Piotro Čaikovskio baleto „Spragtukas“ premjeros.
Baleto artistai smarkiai patobulėjo: 2019 m. jie buvo jauni ir veržlūs, šiandien – jauni ir stiprūs. Ir naujų baleto artistų atsirado. Dalis baleto trupės narių mane pažįsta, nes mums teko dirbti kartu. Statyti naują spektaklį Klaipėdoje žymiai lengviau.
Laukiame Sergejau Prokofjevo baleto „Romeo ir Džuljeta“ premjeros. Kokia jis bus?
Mintis statyti „Romeo ir Džuljetą“ Klaipėdoje kilo 2019 m. rudenį, o premjera turėjo būti parodyta 2021 m. vasarį. Pandemija viską sujaukė. Prabėgo tiek daug laiko, kad ne tik aš pasikeičiau, bet ir permąsčiau spektaklio koncepciją. Jos pagrindu nebus Džuljetos išskirtinumas.
Beje, aš autistais, tarp kurių yra garsių menininkų, gydytojų ir kitų profesijų atstovai, labai žaviuosi.
Klaipėdoje statome baletą „Romeo ir Džuljetą“ apie meilę. Dažniausiai ši visam pasauliui gerai žinoma istorija statoma kaip dviejų šeimų konfliktas. Ypač dažnai spektaklis statomas kaip istorija apie karus vykusius įvairiausiais laikmečiais.
Net aš, kai pirmą kartą stačiau „Romeo ir Džuljetą“, pateikiau tai kaip istoriją po neva įvykusią karo. Tarsi ką tik įvyko karas, kuris sugriovė visą pasaulį, o čia du vienas kitą mylintys žmonės. Tad karo tema, konfrontacija – manęs nebedomina.
Dabar statau spektaklį su daugybe skirtingos meilės linijų. Romantinė Romeo ir Džuljetos meilė. Motinos Madam Kapuleti meilė savo dukrai. Džuljeta išskirtinė, tad mama ją beprotiškai saugo. Taip myli, kad net savo veiksmais ir noru apsaugoti kenkia vaikui.
Mama mano, kad jos dukra nesugebės išgyventi sociume, tad ima jai kurti alternatyvųjį pasaulį. Deja, tokiais veiksmais mama neleidžia dukrai tobulėti ar, svarbiausia, mylėti. Vaikas tarsi uždaromas į kokoną, kad išorinis pasaulis jam nepakenktų. Tokią mamos meilę dažnai sutinkame gyvenime ar ne?
Tėvo meilė: tėvas myli dukrą, supranta kaip beprotiškai Džuljetą myli mama ir pasiduoda žmonos įtakai. Džuljetos auklės pasiaukojanti meilė. Auklė dažniausiai spektakliuose vaizduojama kaip sena moteris. Kodėl ji turėtų būti sena? Juk gali būti ir mamos bendraamžė ar net jaunesnė.
Auklė bus jauna ir Džuljetą mylės draugiška meile. Tebaldas Džuljetai jaus brolišką meilę. Jis bus agresyvus, griežtas, bet jis irgi sieks Džuljetą apsaugoti. Juk tai irgi stiprus meilės jausmas? Šventikas Lorenso, kurio meilė siužetui suteikia ramybės, veda link Dievo ir tyrumo. Visi jie myli savaip.
Skaudžiausias šios istorijos momentas: daug meilės, bet ir daug aukų, ir daug kaltųjų. Ir visi herojai veikė iš meilės. Savito jos supratimo. Žmogus silpnas. Ne kiekvienas gali susitvarkyti su savo jausmais kaip šventikas Lorenso. „Romeo ir Džuljeta“ pasakoja apie klaidų virtinę su siaubingu finalu.
Kodėl parodant Džuljetos unikalumą pasirinktas būtent autizmo sindromas?
Manau, kad autistai jausmų srityje išskirtiniai. Jie tarsi turi tiesioginį ryšį su kosmosu. Ar atkreipėte dėmesį kaip autistai į jus žiūri? Atrodo, kad jie mato žmones kiaurai. Jie ypatingai jautrūs. Tai žmonės, kurie tarsi fiziškai negali sumeluoti.
Tai išskirtinės savybės, sutinkate? Austistams tarsi kažko ir trūktų, bet kartu ir duota labai daug. Šie žmonės yra tapę daugybės filmų, kuriais aš žaviuosi herojais.
Kaip „Lietaus žmogus“, „Forestas Gampas“, net serialas „Geras daktaras“ apie jauną gydytoją autistą, kuris net jei susiduria su sunkumais, tačiau turiu išskirtinumą – gali diagnozuoti ligą dėka savo jautrumo.
Kaip rinksitės baleto artistus pagrindinėms šokio partijoms atlikti?
Svarbiausia baleto artistų galimybės. Juk turime paruošti tris spektaklio pagrindinių partijų šokėjų sudėtis. Žiūri į atlikėją ir herojaus portretą kuri atsižvelgdamas į jo fizinius duomenis, pasaulio supratimą ir kita.
Kartais ir aš turiu išankstinį nusistatymą ką noriu sukurti, bet kuriant šią „Romeo ir Džuljeta“ istoriją - tikrai ne.
Kokiu būdu baleto artistei pavyks atkleisti Džuljetos išskirtinumą?
Į tą išskirtinumą žiūriu tarsi į brangakmenį. Ir visos galimos priemonės man atrodo netinkamos. Nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog jautri, savimi nepasitikinti Džuljeta. Man labiau norisi parodyti kaip Džuljeta nepritampa prie visuomenės. Manau, kad judesiais to parodyti negalima ir būtų netolerantiška.
Manau, kad tiek valstybės turi užtikrinti, o mes turime pasistengti, kad jokie išskirtinumų turintys žmonės visuomenėje nesijaustų „kitokiais“.
Žiūrovai „Romeo ir Džuljetą“ Žvejų rūmuose išvys rugsėjo 17, 18, 19 dienomis. Kaip vyksta repeticijos?
Balandį su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupe pastatėme pirmą spektaklio veiksmą, o dabar repetuojame - antrą. Jie labai skirtingi tiek savo nuotaika, tiek scenografija, tiek kostiumais. Keista, kad spalvų gama pirmas veiksmas tamsus, o antras – baltas, kupinas religinių simbolių.
Principingai stengiausi, kad tarp šių dviejų veiksmų statymo padarytume kūrybinę pauzę. Darydamas per greitai nebūčiau išvengęs choreografinių pasikartojimų iš pirmo veiksmo. Noriu, kad antrame veiksme žiūrovai pasijustų tarsi kitame spektaklyje.
Pirmame veiksme nieko blogo nenutinka, tad jis pakankamai šviesus. Visi vieni kitus pamatė ir suprato, kad nesutaria. Džuljeta elgiasi keistai...
Visos dramos įvyks antrame veiksme: Tebaldo ir Merkucijaus mirtys, Romeo ir Džuljetos pirma naktis kartu, vestuvės, išsiskyrimas. Problemos dar labiau pabrėš Džuljetos išskirtinumą: agresyvumą, šauksmą, keistus judesius. Autistų agresija nėra nukreipta į žmones: jie tiesiog taip ginasi.
Ar su šokėjais daug diskutuojate apie kuriamą spektaklį?
Aš nemėgstu paaiškinimų, diskusijų, bet daug choreografų taip daro. Man svarbiau parodyti. Kaip man viena mano pedagogė sakė: jei reikia daug kartų aiškinti, geriau to nedaryti, nes žmogus vis tiek nesupras.
Man norisi, kad baleto artistas spektaklio koncepcijos supratimą savo viduje išaugintų pats. Vertinu, kai atlikėjas man pasakoja kaip suprato kuriamą herojų. Nors tai visai ne taip kaip aš sumaniau. Esu dėkingas už įdėtas pastangas. Man tai įdomu.
Tarkim, Romeo ir Džuljetos istoriją žino kiekvienas. Nėra ką pasakoti. Man norisi, kad žmonės rastų savas jos versijas.
Ar norisi, kad siužetą pagal jūsų sumanymą suprastų ir žiūrovai?
Kaip jie supras man nėra svarbu. Svarbiau, kad jų sielas mano pastatymai paliestų, lygiai taip kaip paliečia manąją, kai apie juos galvoju, kai kuriu. Kad mano spektakliai jiems užgniaužtų kvapą.
Tarkim, ateidamas į „Romeo ir Džuljetą“ žmogus žino, kad šios istorijos finalas bus tragiškas. Svarbu kokius jausmus tai sukels žiūrovui ir kokias naujas emocijas padės atrasti.
Juk svarbus spektaklio veikėjas yra ir S. Prokofjevo muzika, kurią kiekvienas žmogus taip pat priima savaip. Manau, kad būtent šio spektaklio partitūra labai maloni ir priimtina ausims (juokiasi).
Ši muzika tokia informatyvi, kad gali užmerkti akis ir tavo fantazija nupieš visą spektaklio vaizdą. Šokis tarsi šios muzikos papildymas, bet su S. Prokofjevo kūriniais visada taip. Buvo laikai, kai žmonėms buvo sunku perprasti, priimti šio kompozitoriaus muziką, bet dabar viskas pasikeitė.
Tarkim, net garsi baleto artistė Galina Ulanova iš pradžių manė, kad S. Prokofjevo muzika netinkama baletui: sakė, kad šios kakofonijos neįmanoma klausyti. Tačiau vėliau ji šį vaidmenį, atnešusį jai šlovę ir pripažinimą, pamilo. S.Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“ – tai himnas meilei.
Bijau, kad atsiras žmonių, kurie sakys, jog meilės nėra?
Gal Lietuvoje taip ir pasakys, bet Rusijoje – ne. Net jei nėra, sakys, kad yra (juokiasi). Mes skirtingi. Lietuviai labiau išlaikyti, išauklėti, neatskleidžiantys jausmų, rusai – atviresni ir išoriškai laisvesni, nors kompleksų turi.
O jūsų gyvenime yra meilė?
Žinoma. Kaip be to gyventi choreografui.
Norint kurti reikia praktikos?
Nežinau. Meilė nebūtinai turi būti nukreipta į kūnišką asmenį. Tarkim, meilė Dievui. Bet kokiu atveju savo išgyvenimų nenaudoju kūryboje. Dariau tai tik kartą, kai buvau labai jaunas.
Tada kūriau labai jautrų spektaklį apie save, savo draugus. Ir spektaklis buvo toks jaunatviškas, sprogdinantis, seksualus... Bėgant laikui suprantu kodėl menas ir kūryba kone sinonimai, nes ne viskas tikra, o sukurta. Kaip sako viena garsi baleto pedagogė: ne visada svarbu, kad balerina jaustų tai ką ji kuria scenoje.
Kad ne įsijautimas, kito asmens jausmų išgyvenimas svarbiausias. Juk taip galima ir išprotėti. Ir tai ne juokelis. Buvo balerina, kuri taip gerai įsijausdavo į herojės, kuri spektaklio finale išprotėja, partiją, kad gyvenimą pati baigė tokioje būsenoje.
Žiūrovas turi pajausti daugiau nei baleto artistas. Stebuklas turi įvykti ne scenoje, o žiūrovų salėje. Svarbu, kad kūrinio chemija užkrėstų tai žiūrinčius.
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ruošiasi Sergejaus Prokofjevo šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, kuriamam pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare'o kūrinį, premjerai. Žiūrovai Žvejų rūmuose ją išvys rugsėjo 17, 18, 19 dienomis.
Meninę spektaklio koncepciją kuria tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja (Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą