Denisas Nikitenka: Karališkai... Šis miestelis* manęs nepaliauja stebinti

Apėjau, vis užmesdamas akį, kas po kojomis. Ir še, prašau...

O aš maniau, kad šiose apylinkėse būsiu pasmerktas rasti tik carinės Rusijos paveldą.

Nieko panašaus.

Nematytas reliktas.

Su pačiu paskutiniuoju Prūsijos karaliumi.

Aš - miesto žmogus.

Kai kurių specifinių, labiau kaimiškose vietovėse paplitusių buities rakandų nepažįstu.

Taip ir šįkart nutiko.

Iš pradžių jį pavadinau mažu priekalėliu, bet ne vienas daugiau kaimo buities matęs pažįstamas patikslino: tai - dalgiams plakti (ploninti) skirtas daiktas specifiniu tintuvo pavadinimu.

Jį radau šalia gulėjusio, viela apjuosto (sutvirtinto), nusmailinto kuolo.

Jame - speciali duobutė tintuvui įtaisyti.

Bet didžiausia staigmena ir vertybė: įspaudas su paskutiniuoju Prūsijos karaliumi ir Vokietijos imperatoriumi Wilhelmu II (1859-1941) atvaizdas.

Ne bet koks.

Šis valdovas iki Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) visur (ant monetų ir pan.) yra vaizduojamas profiliu iki pečių.

Su tais madingais ūsiukais. Galva ir kaklas.

Tačiau kai Vokietijos imperija pradėjo kariauti, Wilhelmas II imtas vaizduoti su paradine, karine uniforma.

Nuotraukose labai dažnai jis pozuodavo ir su firminiu, „prūsišku“ šalmu.

Šis turi specifinį pavadinimą – vok. Pickelhaube.

Lengvai atskiriamas dėl smaigalio-spyglio.

Neįmanoma supainioti.

Tokios formos šalmus XIX-XX a. pradžioje nešiojo Prūsijos karalystės kariai, policininkai, ugniagesiai.

Prasidėjus Didžiajam karui, Prūsijos karalius imtas vaizduoti, kaip vyriausias šalies karinių pajėgų vadas. Su karine apranga, šalmu.

Taigi, šis tintuvas veikiausiai gamintas Pirmojo pasaulinio karo metu.

Virš karaliaus vokiškai parašyta „Gussstahl“, ir tai nėra firmos pavadinimas.

Taip nuo 1740 m. buvo vadinamas lietas (ne kaltas) plienas, dėl kurio gamybos technologijos – labai vertinamas, aukščiausios prabos. Kitaip niekas nebūtų leidę naudoti karaliaus atvaizdo priekale.

Įdomybės dažniausiai pasirodo tada, kai visai jų nelauki... 

* Kretingos rajone, vos 10 km nuo Baltijos jūros esantys Darbėnai – unikalus dabartinės etnografinės Žemaitijos miestelis (taip vadinamas jau nuo 1701 m.); dvaras minimas nuo 1591 m.

Miestelis išskirtinis tuo, jog yra vienintelis, kurio suplanavimas – radialinis (spindulinis): į miestelį veda net 8 keliai.

Dar viena svarbi detalė: Darbėnai buvo vieni pirmųjų pajūryje, palyginti anksti, 1701 m., gavę prekybos privilegiją (turgaus teisę), kurią patvirtino Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II (Stiprusis).

Šis momentas – labai svarbus ir susijęs su prieškariu buvusios gausios, dominavusios miestelyje, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu gyvuliškai išnaikintos žydų diasporos.

Jie kėlėsi į Darbėnus, užuodę terpę prekiauti.

Ir uoslė neapgavi: miestelis klestėjo, visame centre rikiavosi žydų krautuvėlės.

O šis priekalėlis rastas jau nebe žydiškoje Darbėnų dalyje: lietuviškojoje, vadinamųjų kampininkų gale.