Toks neišvengiamas ir nenutrūkstamas procesas. Bendravimas su mirusiaisiais per pažinimo prizmę.
Prisiminiau šią įkapę. Jos labai retai išlieka sveikos, o rankoje palaikyti apskritai teko tik kartą.
Labai įdomus ir gražią simboliką turėjęs mirusiojo kapo inventorius. Būdingas vakarų baltams ir kuršiams.
„Kai kurie jų, matyt, buvo lipdomi čia pat, ir todėl kasinėjimo metu buvo vos pastebimi molio sluoksnyje.
Daugelis senesnių autorių buvo linkę manyti, kad šitie indai buvo skirti ašaroms rinkti”. Taip apie šias įkapes, geriau žinomas miniatiūriniais puodeliais, 1936 m. rašė kretingiškis, archeologas Vladas Nagevičius (1880-1954).
Mažuliukai lipdyti moliniai indai, randami galvos srityje tiek suaugusiųjų, tiek vaikų kapuose.
Mokslas vystosi, ir buvo išties žavinga išgirsti šią romantišką, tačiau nieko bendro su realybe neturinčią versiją. Žmonės, net archeologai, ir tie pasiduodavo jausmingoms interpretacijoms.
Ašarų puodeliai.
Gražu.
Išties tai – apeiginiai indai, simbolinės didesnių indų miniatiūros. Nes į kapus dėdavo ir didesnius puodus, kuriuose yra rasti maisto likučiai (žinomi atvejai kuršių kapuose, kai puoduose aptikti kumelių pieno kumyso pėdsakai).
Neretai protėviai sąmoningai sudaužydavo tuos indus per šermenis. Apeiginių indų šukių randama ir šventvietėse (laužavietėse).
Dabar lyg ir aišku, jog ši tradicija susijusi su giliu ir besąlygišku tikėjimu, kad miręs žmogus toliau keliauja kažkur ten, kur mums, gyviesiems, nežinot. Ir kad jam reikės ne tik papuošalų, ginklų, bet ir maisto.
Ar gėrimų.
Todėl žvelgdavo protėviai į mirusiuosius, tarsi į gyvus, ir dėdavo jiems indus, pilnus maisto, gėrimų (apeiginiuose raguose, pvz.) į kapus.
Be abejo, šios tradicijos neperėmėme. Bet mirusiesiems skirto maisto (per Vėlines - ant stalo, lankant kapus – prie jų) simbolika nedingo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą