Denisas Nikitenka: Savo eilės laukia dar bent keli naujai rasti kuršių kapinynai

Šiandien gavau laišką iš Kultūros paveldo departamento: šis informavo, jog mano ir bičiulio dėka Kultūros vertybių registrą papildė iki šiol nežinotas kuršių kapinynas.

Jis slėpėsi Minijos upės slėnyje, netoli saugomo Mišučių piliakalnio (Kretingos r.).

Metalo ieškiklininkus jau senokai esu suskirstęs į keletą kategorijų.

Kaip kokius burtininkus. Juoduosius. Pilkuosius. Baltuosius.

Su pirmaisiais (kasinėja draudžiamose, paveldosauginėse zonose, vagia ir parduoda vertybes puikiai suvokdami, jog daro nusikaltimą) neturėjau, neturiu ir neturėsiu jokių reikalų. Tiesa, tokių vis mažėja.

Pilkieji yra tokie metalo ieškiklių naudotojai, kurie arimuose ar panašiose, bet ne saugomose zonose atsitiktinai randa archeologinius artefaktus.

Tik apie juos nepraneša.

Kai kurie tiesiog palieka žemėje.

Kiti kažką pasiima, bet laiko sau. Nerodo. Neturi intereso, kad radiniai pasiektų paveldosaugininkus, muziejus.

Elgiasi, kaip šuo ant šieno (kaip dabar užpyks ant manęs, perskaitę tokį palyginimą).

Na, o su baltaisiais metalo ieškiklininkais aš jau seniai ir produktyviai bendradarbiauju. Jie nevaikšto po Kultūros vertybių registre esančius plotus (lenkia lankstu).

Jei atsitiktinai kokiuose arimuose randa senovės reliktų, apie juos praneša paveldosaugininkams arba pasinaudoja kitų asmenų (muziejininkų, istorikų, galų gale mano), kaip tarpininkų, paslaugomis.

Neklausinėkite, kodėl jie pasirinko taip elgtis. Yra daug ir gana objektyvių priežasčių.

Nenori viešintis, nors nepadarę nieko nusikalstamo.

Mano subjektyvia nuomone (su ja gali nesutikti profesionalūs paveldosaugininkai), nėra esminis faktorius, kas toks rado ir kas į Kultūros paveldo departamento teritorinį skyrių atnešė radinius.

Svarbi yra labai tiksli informacija, radimo aplinkybės ir patys radiniai. Jie privalo pasiekti muziejus bei papildyti mokslinę bazę.

Kitaip - tapti matomi, žinomi archeologams bei... muziejų lankytojams, jei pakliūva į ekspozicijas.

Tie radiniai labai svarbūs ir mums, rekonstruktoriams. Labai daug rekonstrukcijų padaromos pagal artefaktus, esančius fonduose.

Dažniausiai bičiuliai, vos radę archeologiją, mano pamokyti neria lauk iš to ploto.

Anksčiau nefiksuodavo koordinačių, dabar jau fiksuoja.

Bet vis viena vėliau tenka man pačiam aplankyti galimo naujo archeologinio objekto vietą: ją įvertinti, apžiūrėti aplinką, išmatuoti potencialų plotą, kaip įmanoma tiksliau nustatyti kiekvieno artefakto radimvietes.

Na, aš galų gale kuršių įkapes dar ir pažįstu, galiu datuoti. Tada rašau raštus institucijoms.

Taip ir nutiko prieš keletą metų.

Bičiulis mojavo metalo ieškikliu suartame ūkininko lauke Kretingos rajone, ir žemė atvėrė savo ilgai ilgai slėptas įkapes.

Suvokęs, jog galimai aptiko dar nežinomą, netyrinėtą kapinyną, ieškotojas nebekasė, nebeieškojo toliau.

Surinko, ką radęs, ir parodė man.

Aš artefaktus identifikavau, aprašiau, nufotografau, parašiau raštą Kultūros paveldo departamentui. Įkapes nunešiau į teritorinį Klaipėdos skyrių.

Tuomet estafetę perėmė Departamento Kultūros paveldo tyrimų valdyba.

Ją sudaro žmonės už sistemos ribų: samdyti mokslininkai, savo sričių žinovai.

Laukėme. Ir šiandien gavau patvirtinimą: taip, tai yra nacionalinės reikšmės kapinynas, kuriam suteiktas unikalus kodas 48657.

Jis dabar - apsaugotas teisiškai, tad nuo šiol vėl kasmet arti tos vietos ūkininkas nebegalės.

Taškas padėtas.

Suteikta teisinė apsauga. Šis archeologijos paminklas lauks profesionalių tyrėjų dėmesio.

Įkapių – nedaug, nes, minėjau, nebuvo jokio tikslo (ir negali būti!!!) iškasti kuo daugiau. Buvo svarbu lokalizuoti vietą ir perduoti atsitiktinius radinius paveldosaugai.

Šie radiniai jau papildė Kretingos muziejaus fondus.

Nuotrauka daryta prieš keletą metų, kai dar kruopščiai slėpėme informaciją. Tai X-XII a. veikiausiai vyro diržo sagtis.

Greta - perdegusių kitų (ir galimai iš kito kapo) įkapių masė: štai, kaip susilydo žalvariniai papuošalai apeiginiame lauže.

Galima įžvelgti išsikišusios grandelės fragmentą.

Nepamokslausiu. Ir nieko neprašysiu.

Metalo ieškiklių hobis dabar toks populiarus, jog šių prietaisų turėjimą aš jau net lyginu su išmaniųjų telefonų nešiojimu.

Tiesiog žinokite: archeologiniai radiniai (o su jais – ir objektai, paminklai) yra mūsų istorijos dalis. Ją išsaugant galima prisidėti asmeniškai.

Valstybinės institucijos, kaip matyti iš šio (ir kitų) pavyzdžio, bendradarbiauja bei veikia.

Savo eilės laukia dar bent keli naujai rasti kuršių kapinynai, apie kuriuos esu pranešęs paveldosaugai ir kurie rasti pagal tokią pačią schemą: atsitiktinai, ne paveldosauginėse zonose. Informuosiu, kai (jei) naujai rasti kapinynai turės teisinę apsaugą, o duomenys apie juos bus viešai prieinami.

Sistema veikia.

Gal konkretūs pavyzdžiai paskatins pilietiškai elgtis ir pilkuosius ieškiklininkus...

P.S. Pats niekada nesu naudojęsis metalo ieškikliu ir neketinu to daryti. Turiu priežasčių. Man įdomiau rasti akimis.