Fotografo gudrybės: kaip Juodkrantė XX a. pradžioje gavo savo mėnulį

Filokartija nepaliauja žavėjusi. Anksčiau nebuvau atkreipęs dėmesio. Tai – viena mano mėgstamiausių klaipėdiečio Roberto Schmidto (1840-1926) atviručių. Mėnulio pilnaties apšviesta Juodkrantė. Naktinis darbas jau tapo įprasta paros rutina. Niekas netrukdo. Galima susikaupti. 

XX a. pradžia. Reikėjo būti labai gabiu fotografu, norint įamžinti tokį kokybišką naktinį vaizdą.
Bet R. Schmidtas buvo dar ir neprilygstamas atvirukais virsdavusių fotografuotų vaizdų retušuotojas. Įmontuoti laivai, žmonės manęs nebestebina, bet čia yra kai kas dar subtilesnio. 

Robertas „įfotošopino“ patį Mėnulį. 

Atviruko vaizdas – toks įtaigus, jog niekada nesigilintum į detales. Mėnulis šiaurėje neteka. Jo apskritai iš šio fotografavimo kampo turėjo nesimatyti. 

Veikiausiai fotografuota tikrai pilnaties metu, bet kaip atrodys nuostabi panorama su sidabro šviesa be jos šaltinio? Kažkaip nekaip. Ne romantiška. 

Įpaišė Mėnulį. 

Jis gi rytuose teka. Kas yra buvę Kuršių nerijoje tekant pilnačiai, regėto vaizdo niekada nepamiršta: dangaus žibintas būna toks didelis, kokio nesu matęs niekur.

 Išlenda jis kitame krante ir kyla, vis mąždamas, vis besisukdamas pietų link, kol vakaruose (ryte) nusileidžia į jūrą. 

Gabusis R. Schmidtas sukūrė visišką optinę apgaulę. Kitoje atvirutėje (žr. komentare) dar ir Mėnulio šviesos atspindį marių bangelėse įkomponavo, debesėlius. 

Ir visa tai yra unikalus tos romantiškosios epochos menas. Atvirukai. 

Emocijos, įspūdžio perteikimas net jei tam reikia pasitelkti įvairius gudravimus. Leidėjui – labiau perkamas produktas, vietovei – dar geresnė reklama.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.
Sidebar placeholder