Kokius tikslus šiais metais kėlė festivalis „TheATRIUM“? Ar pavyko jų pasiekti?
Jeigu pradėtume nuo pradžių, tai lietuviškos festivalio dalies pagrindinis tikslas yra ryšių plėtimas. Į festivalį atvažiuoja teatro profesionalai, vadinamieji skautai, iš įvairių pasaulio šalių, kurie domisi lietuvišku teatru.
Šiais metais norinčiųjų atvykti į festivalį buvo 60, o mes atsirinkome tik 30.
Kodėl?
Nors skautai atvažiuoja savo sąskaita, bet jų priėmimas gana brangiai kainuoja.
Džiaugiamės, kad jis puikiai pavyko, skautai liko patenkinti ir priėmimu, ir festivalio programa, išvažiavo labai laimingi.
Žinau, kad festivalyje dalyvavę teatrai užmezgė gerų, naudingų ryšių. Žiūrėsim, kas iš to išeis.
Tarptautinė festivalio dalis antrus metus džiugina puikiais bilietų pardavimais.
Tai rodo, kad žmonės laukia šio festivalio, jį mėgsta.
Nors „TheATRIUM“ programa, kaip visada, yra unikali, išskirtinė, nelengva, statanti žiūrovą į nepatogią situaciją.
Džiaugiuosi, kad mūsų žiūrovai prie to jau priprato ir jiems tai patinka.
Akivaizdu, kad teatro, žiūrovų, festivalio tobulėjimas vyksta kartu.
Kuo konkrečiai „TheATRIUM“ ir lietuviškas teatras žavi užsienio teatro profesionalus? Gal jau yra kažkokių konkrečių kvietimų lietuviškos vitrinos dalyviams?
Kartvelai nuo senų laikų simpatizuoja Lietuvai ir mėgsta lietuvišką teatrą. Tam tikri ryšiai užsimezgė dėl bendradarbiavimo 1926 metais.
Iš Čekijos buvo festivalio organizatoriai. Jie norėtų kažkokį lietuvišką performansą pristatyti savo publikai.
Japonai atvyko specialiai pasižiūrėti Nauberto Jasinsko kūrybos, jie juo labai domisi.
Skautus Lietuvos teatro vitrina žavi tuo, kad joje gali išvysti ne tik dramos spektaklius, bet ir šiuolaikinio šokio, performanso ir kitus žanrus. Mūsų pastangas pristatyti scenos meno lauką kuo plačiau jie vertina.
Atvyksta ir teatro kritikai. Gal jau yra atgarsių apie šiųmetį „TheATRIUM“ užsienyje?
Žinau, kad jau išėjo straipsniai viename rimčiausių kultūros žurnalų ir radijo laida Vokietijoje. Skautai aptarinėjo mūsų festivalį ir Klaipėdą.
Jų atsiliepimai - puikūs.
Jie atvažiuoja jau antrą, trečią kartą ir labai vertina „TheATRIUM“ festivalį.
Kažkodėl jie tikėjosi, kad pas mus bus labai aktuali karo tema, nes mes esam arti Rusijos. Tad nustebo, kad teatre, ir bendrai politinė, situacija šalyje nėra tokia, kokia pateikiama apie mus užsienyje.
Stabilumas ir ramybė teatre ir mieste juos nustebino.
Kritikai reiškia ypač didelį susižavėjimą jaunąja Lietuvos teatro karta.
Neabejoju, kad ne vienas jaunas režisierius bus pakviestas dirbti į Vokietiją.
Šiųmetis festivalis „TheATRIUM“ buvo devintasis. Kaip pats į jį žiūrite iš laiko perspektyvos?
Drąsiai galiu pasakyti, kad dabar atsiskleidžia tikroji jo branda.
Aš matau, kaip visas teatro kolektyvas patobulėjęs organizacine prasme, visi aiškiai žino, ką daryti, kokie procesai, kokios procedūros.
Taip pat jau galime džiaugtis festivalio turinio kokybe ir žinomumu.
Tai, kad mus žino ir vertina tarptautinėje teatro terpėje, įrodo faktas, kad šiais metais festivalyje buvo parodytas „Leviatanas“.
Tai visiškai naujas spektaklis, sukurtas specialiai teatro Meka vadinamam Avinjonui. Ir jie iš karto sutiko atvežti šį spektaklį į „The ATRIUM'ą“, nes jau žinojo apie mus.
Svarbu paminėti, kad visos tarptautinės teatro kompanijos akcentuoja mūsų personalo profesionalumą. Jie patenkinti tiek festivalio vadybos nuoseklumu, tiek technine komanda, kuri drąsiai priima visus iššūkius.
Kai užsienio teatrai atvažiuoja į Klaipėdą, pusė darbų jau būna padaryta, viskas būna tiksliai sustyguota, organizuojamas geras priėmimas. Tai labai vertinama.
Prisimenant pirmuosius festivalius, kai turėdavome atsargiai rinktis spektaklius, kad nenuviltume, neišgąsdintume publikos.
Dabar jau esame labai drąsūs. Žinome, kad publika mus supranta, ir vežame patį aktualiausią teatrą, kuris yra Europoje ir pasaulyje kuriamas.
Su kokiais iššūkiais šiais metais susidūrėte. Techniškai sudėtingiausias buvo spektaklis „Leviatanas“. Ar pavyko sklandžiai viską išspręsti, ar nebuvo kažkokių siurprizų?
Buvo, kiekvienais metais būna siurprizų.
Pirmas iššūkis, kad spektaklį rodėme Žvejų kultūros rūmuose. Labai dėkingi jiems, kad įsileido, bet mums reikėjo išvežti viską, ką turim savo teatre: laidus, šviesas... Teatras atrodė kaip apvogtas, nes jame nieko nebeliko.
Kuriozas buvo su žirgu, kuris dalyvavo spektaklyje. Žirgas buvo Lietuvoj, kai mes supratome, kad žirgynas, su kuriuo tarėmės dėl žirgo priėmimo, staiga dingo, nebekelia ragelio...
Teliko greitai suktis ir ieškoti kito žirgyno, kuris priimtų keturkojį spektaklio aktorių pagyventi.
Suradome puikų žirgyną Žibininkuose, šalia „HBH“.
Kuris šiųmečio festivalio spektaklis jums patiko labiausiai?
Nebuvo spektaklio, kuris nepaliestų. Išskirti negalėčiau nieko, visus spektaklius su malonumu dar kartą pažiūrėčiau.
Aš labai gerbiu ir myliu ukrainiečių režisierių Davidą Petrosyaną, kuris atvežė į festivalį spektaklį „Procesas“. Tai jis mane labai sujaudino. Tą įspūdį sustiprino ir tai, kad aš žinau, kokiomis aplinkybėmos jis dirba.
Spektaklio sudėtis nuolat kinta, nes jauni vyrai, kurie vaidina tame spektakly, išeina kariauti.
Dėl to tenka ir pačiam režisieriui vaidinti.
Jaudina ir pats spektaklis, jis - tiesiog puikus.
Gilų įspūdį paliko ispanų „Kulunka“ teatras. Festivalyje rodytą spektaklį „Amžinai“ jis kūrė 2 metus.
Negali nežavėti tai, kaip nušlifuotas kiekvienas judesys scenoje, kiekviena akimirka - svarbi, negalima pavėluoti, negalima suklysti, nes subyrėtų visas spektaklis.
„Leviatanas“ sujaudino, kaip jautriai ir aštriai perteikė socialinę tematiką, kaip skausmingai atvėrė teismų procesą, kuris tarsi mėsmalė sumala tikrus gyvų žmonių gyvenimus.
Šiemet pirmą kartą „TheATRIUM“ išplėtė savo „geografiją“ - režisieriaus Artūro Areimos kurtas spektaklis „Dviejų Korėjų susijungimas“ buvo rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Ar pasitvirtino eksperimentas?
Taip, pasitvirtino. Pirmiausia toks sprendimas išplečia mūsų galimybes, nes yra spektaklių, kurių mes tiesiog techniškai negalime parodyti Klaipėdoje dėl scenos parametrų.
Buvo labai malonumu, kai Kaune sutikome ir klaipėdiečius, festivalio fanus, kurie seka iš paskos.
Mums išvažiavimas į kitą miestą suteikė kelis naudingus dalykus.
Pirmiausia truputį sumažinome stresą techninei komandai, nes ji gavo daugiau laiko pasiruošti kitam spektakliui.
Antra, tai labai patiko skautams, nes jie gavo galimybę plačiau pamatyti ir pažinti Lietuvą.
„Klaipėdos dramos teatrui ir AAT Artūro Areimos teatrui esu dėkinga už nuostabią galimybę sudalyvauti festivalio “TheATRIUM" Lietuvos teatro vitrinoje. Buvo malonu vėl pasinerti į gyvybingą Lietuvos teatro sceną.
Gaila, kad galėjau pabūti tik 3 dienas, bet noriu pasidalinti savo pastabomis apie tai, ką pamačiau.
„Šventoji“, kurią sukūrė neįtikėtinai drąsi Eglė Jackaitė, bendradarbiaudama su Oskaru Koršunovu, ir ne mažiau drąsūs „Pilėnų“ kūrėjai Naubertas Jasinskas ir Matas Dirginčius.
Šie pasirodymai man buvo lyg diptikas. Padrąsinimas, kad kai kurie dalykai keičiasi į gera. Svarbu būti nuoširdžiam ir išlikti žmogumi tiek privačiame, tiek profesiniame gyvenime.
Kol scenoje pasakojamos tokios istorijos, yra vilties. Štai kas yra teatras."
„Teatro trupės “Kulunka„ su Ispanijos nacionaliniu dramos centru, “Arriaga„ teatru Bilbao ir “Victoria Eugenia" teatru San Sebastiane sukurtas ir Klaipėdoje parodytas spektaklis turi daugybę žavių bruožų.
Jis yra vizualiai patrauklus, emociškai paveikus, jame išnaudojamos teatre suaugusiesiems rečiau matomos priemonės, o suprasti jį, atpažinti pasakojimo humorą ir skausmą - nėra sunku, tad žiūrovai greitai susivienija į drauge išgyvenančią bendruomenę."
"Vienas gražiausių šio darbo ir paties festivalio aspektų yra galimybė pažinti užsienio teatrų trupes iš arčiau.
Šios nebuvo įmanoma nepamilti!
Režisierius David Petrosyan su visa komanda yra gražiausio tyrumo ir puikaus talento žmonės, ką buvo galima pajusti tiek jiems esant scenoje, tiek už jos ribų."
"...Klaipėda vis dažniau vilioja spektakliais. Čia žmonės myli teatrą, jį lanko, ypač, kai jo kokybė auga, o, be to, ir pastatai gražūs - netoli Dramos teatro puikuojasi kopų tęsinys - Muzikinis teatras.
Yra ir dar vienas svarbus traukos taškas - Klaipėdos dramos teatro festivalis „TheATRIUM“. Pirmojo festivalio užsienio programą teko matyti visą - neužmirštamas įspūdis. Visi spektakliai unikalūs.
Vėliau buvo galimybė aplankyti tik kai kuriuos. Šįmet - tik „Leviataną“.
Dėl vieno spektaklio tarybiniais bėgiais traukiniu dardėti į Klaipėdą nėra taip paprasta, nes užsupa negyvai. Bet nesigailiu, nors „Leviatanas“ - ne tas kūrinys, dėl kurio verta bruktis tokį atstumą.
Tai dar vienas dokumentinio teatro pavyzdys, bet jo forma netipinė, įdomi, meninė. Režisierė Lorraine de Sagazan niekuo nesiskiria nuo daugumos prancūzų - mėgsta daugiakalbystę, mėgsta mąstyti apie socialines problemas, kurių civilizuotame pasaulyje visada daug.
Bet ji gudri, moka į teatrą pažvelgti moksliškai, psichologiškai ir meniškai. Vaizdai ekrane - kaip iš klasikinio Noh ar Kabuki teatro: stilingos kaukės, vos judančios lūpos... Kažkokiu momentu primenamas Brechtas.
Režisierė subtiliai įsigilinusi į nuteistuosius, kurių Prancūzijoje neadekvačiu greičiu daugėja dėl įsivyravusių „greitųjų teismų“.
Praktiškai apie juos ir aplink juos visas veiksmas ir sukasi. Nuteistieji į sceną dažniausiai įeina iš žiūrovų salės, o ant jų galvų užmaukšlintos peršviečiamos sintetinės kojinės (šiuolaikinės kaukės)... Ir trečias - meniškiausias segmentas - scena-skylė, į kurią įtraukiami visi, vos joje atsidūrę.
Medžiaginės švelnios oranžinės spalvos audinys, aptraukęs visą sceną, po kurio laiko pradeda alsuoti, primena gėlės žiedą ar verpetą, į nežinomybę įtraukiantį bet ką. Juodžemis, į kurį grimzta teisėjai, su savo popieriais aplipusiais stalais... Ir palšas žirgas Oasis, kurio reakcija į aplinką - adekvačiausia.
Teisėjų-marionečių pasaulyje gyvūnas tampa organiškumo įrodymu. Jo reakcija į ne vietoje pasigirdusius plojimus - žaibiška: pradžioje krūpteli, vėliau puola blaškytis, ketindamas sprukti iš rafinuoto teatro ir teisminių kalbų pritvinkusios sceninės aikštelės.
„Leviatanas“ pastatytas pagal tikrus įvykius. Spektaklio teisės sampratą sukonstravo dvidešimt penki žmonės, scenoje vaidina aštuoni aktoriai. Pusiau performatyviu veiksmu bandyta parodyti, kaip fikcija gali atsakyti realybei, tačiau įvyko atvirkštinis procesas: realybė atsakė fikcijai. Teatrinis veiksmas tapo tam tikru cirku, kuriame žiūrovai liko minčių žonglieriais.
Kelios bylos, vienos iš kurių nuosprendžiui užteko šešiolikos minučių ir dvidešimt keturių sekundžių. Tai finalinis akordas - žiūrovai sėdi tyloje, ekrane „tiksi“ laikrodis... 16.24 - ir pabaiga."
„Festivalį labiausiai vertinu dėl galimybės pamatyti ir kitų teatrų spektaklius.“
„Apskritai šaunus dalykas! Galimybė žiūrovams praplėsti akiratį, susipažinti su teatrinio meno naujomis tendencijomis, kūrėjams - savirealizuotis, realizuoti savo kūrybinius ieškojimus.“
"Aš visada laukiu šio festivalio, nes jo metu sukuriama ypatinga atmosfera. Šiemet man didžiausią įspūdį paliko ispanai.
„Ačiū už šventę sielai.“
„Norėtųsi daugiau užsienio šalių spektaklių pasirinkimo, didesnio spektaklių žanrų pasiūlos.“
"Pirmas spektaklis geras, gaila nespėjau gauti bilieto į „Šventąją“.
„Visada įdomu pamatyti – išgirsti netikėtus menų derinius, gluminančias idėjas.“
„Labai puikus festivalis, kiekvienam tinkantis, surandantis savo žiūrovą. Laukiamas kasmet.“
„Labai laukiama festivalio teatro ŠVENTĖ! Norisi daugiau spektaklių! Laukiame svečių!“
„Šiuolaikiškas, geras repertuaras.“
„Linkiu daugiau spektaklių, labai trūksta bilietų.“
„Labai jauki atmosfera, jaučiuosi lyg būčiau savo kolektyve.“
„Puikus, aukšto lygio renginys.“
„Puikus renginys, nuoširdus aktorių, kultūros darbuotojų darbas. Labai reikia kuo daugiau kultūros šiais įtemptais politinės atmosferos laikais.“
„Ačiū už puikią progą pamatyti giliau į teatro gelmę ir pažinti daugiau.“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą