Po Didžiojo gaisro 1854 m. atsistačiusio Mėmelio miesto panorama 1862 m. išleistoje G. Waldhauerio litografijoje. Deniso NIKITENKOS kolekcija.

Didysis gaisras ir Troja

(2)

Jis buvo turtingas vokiečių pirklys, tapęs vienu žymiausių atradėjų istorijoje. 1854 m. spalio mėnesį vyriškis su madingais ūsais ir cilindru ant galvos atvyko į tuometį Mėmelį apžiūrėti savo prekių ir vos negavo širdies smūgio.

„Miestas plytėjo prieš mus kaip milžiniškos kapinės, kuriose aprūkę, juodi mūrai ir kaminai stovėjo kaip didžiuliai antkapiai, kaip rūstus ženklas laikinumo visko, kas žemiška“, - savo dienoraštyje rašė Heinrichas Schliemannas (1822-1890).

Virpančia širdimi, nukabinęs nosį jis karieta išvyko iš Didžiojo gaisro nusiaubto Mėmelio į Sankt Peterburgą. Šios kelionės metu paaiškėjo, kad mūsų uostamiestyje įvyko stebuklas, be kurio galbūt niekada nebūtų atrasta legendinė Troja.

Katastrofa

Neįtikėtinos istorijos ištakomis galima laikyti 1853 m. įsiplieskusį (baigėsi 1856 m.) Krymo karą, kur viena iš kariaujančių pusių buvo Rusijos imperija. Dėl šiauriau Baltijos jūroje esančių uostų blokados Mėmelio uostas tapo labai reikšmingu, nes per jį buvo galima gabenti prekes.

„Amžininkai įsiminė Krymo karą ne tik todėl, kad jis sukūrė vieną iš retų XIX a. komercinio proveržio situacijų. Prekybos įkarštyje 1854 m., kai visas miestas buvo užgrūstas prekių ir atsargų, Klaipėdą ištiko didžiausia XIX a. nelaimė“, - savo knygoje „Klaipėdos miesto istorija“ (2020 m.) rašė Klaipėdos universiteto (KU) istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas.

Jo kolega prof. dr. Vygantas Vareikis 2009 m. išleistoje knygoje „99 Klaipėdos miesto istorijos“ pažymėjo: nors miestas jau turėjo naikinančių XVII amžiaus gaisrų patyrimą, apie priešgaisrinę apsaugą ir statybos nuostatus, nustatant gatvių plotį ir namų aukštį, nebuvo galvojama.

Taigi, spalio 4 d. vakare, tvyrant rūkui ir pučiant stipriam šiaurės vakarų vėjui, miesto gatves užpildė tiršti dūmai.

„Gaisras kilo pirklio Wilhelmo Muttray naujame fachverkiniame sandėlyje, stovėjusiame medienos sankrovos aikštelės teritorijoje, esančioje prie Senosios balasto aikštės (Vitės kvartale, pamaryje, maždaug ties dabartinės Naujosios Uosto g. viduriu – aut. past.). Tame sandėlyje buvo sukrautos kanapės ir lajus (taukai – aut. past.). <...> Kaitra tapo nepakenčiama, ugnį uraganinis vėjas labai išplėtė“, - rašė istorikas Johannesas Sembritzkis (1856-1919) knygoje „Klaipėda XIX amžiuje“ (1902 m.).

Kai spalio 6 dienos rytą gaisras buvo užgesintas, dalis miesto teritorijos buvo virtusi degviete. Supleškėjo didžioji senamiesčio dalis, rajonai apie muitinę ir linų svarstykles prie Biržos tilto. Pelenais virto Vitės priemiestis. Užsidegė uoste stovintys laivai, tad kai kurie, norint vėliau išgelbėti juos ir prekes, buvo tyčia paskandinti.

Remiantis J. Sembritzkiu, iš miesto panoramos dingo 256 gyvenamieji namai, 93 sandėliai, 133 tvartai, 49 daržinės ir pašiūrės, 3 bažnyčios (Šv. Jono, reformatų ir lietuvių), 5 mokyklos, 9 karališkieji ir kiti visuomeniniai pastatai.

Praradę visą savo turtą be pastogės liko 516 šeimų (2 784 asmenys).

„Sudegę pastatai buvo įvertinti 848 tūkst. talerių, bet dar devyniskart tiek sudarė nuostoliai dėl liepsnose pražuvusio kilnojamojo turto ir prekių. <...> Ugnis aplenkė beveik visą Naujamiestį ir Frydricho miesto rajoną. Tad bendras sudegusių gyvenamųjų namų nuošimtis Vitėje ir Klaipėdoje sudarė apie 1/3. Žmogiškųjų aukų beveik pavyko išvengti. <...> Po gaisro Klaipėda išgyveno statybų bumą“, - rašė V. Safronovas.

Maždaug šioje vietoje, Dangės dešiniajame krante, lemtingąją 1854 m. spalio dieną buvo Meyerio sandėliai su Heinricho Schliemanno prekėmis. Deniso NIKITENKOS nuotr.
Maždaug šioje vietoje, Dangės dešiniajame krante, lemtingąją 1854 m. spalio dieną buvo Meyerio sandėliai su Heinricho Schliemanno prekėmis. Deniso NIKITENKOS nuotr.

Laimės kūdikis

Krymo karas, Didysis Mėmelio gaisras ir legendinis Trojos atradimas. Su šiais trimis įvykiais tiesiogiai susijęs minėtasis H. Schliemannas. Nepaprastai įdomi ir kontroversiška asmenybė. Vokietis turėjo fenomenalių gabumų užsienio kalboms: jų mokėjo net 18 (senovės graikų – ypač gerai). Bet pirmiausia jis buvo itin sumanus ir apsukrus pirklys, turtus krovęsis iš sandorių tarp Vakarų Europos ir Rusijos imperijos.

Su pastarąja H. Schliemanną siejo daugiau nei verslas: 1852 m. Sankt Peterburge jis vedė pasiturinčio bei įtakingo advokato dukrą Jekateriną Petrovną. Tad Krymo karo metu vokietis galėjo naudotis ir asmeniniais ryšiais, Rusijoje pardavinėdamas įvairiausias prekes (sierą, šviną, alavą, geležį, paraką ir kt.) Karo metu jo mėnesio apyvarta siekė milijoną rublių.

1854 m. aukcione Amsterdame vokietis įsigijo didžiulę partiją (šimtus dėžių) indigo dažo miltelių (jie buvo naudojami rusų karių uniformoms) ir kitų prekių, kurios dviem garlaiviais atplukdytos į Mėmelį prieš didžiąją nelaimę. Pirklio verslo partnerė buvo agentavimo paslaugas teikusi klaipėdiečių firma „Meyer & Co”.

Vokietis atvyko į Mėmelį, norėdamas apžiūrėti savo prekes. Į miestą, ką tik nusiaubtą Didžiojo gaisro. J. Sembritzkis pateikė ištrauką iš H. Schliemanno dienoraščio, kurio turinys buvo paskelbtas „Autobiografijoje” 1892 m.

„Beveik netekęs vilties ieškojau aš tarp rūkstančių griuvėsių pono Meyerio. Pagaliau man pavyko jį rasti. Tačiau į mano klausimą, ar išgelbėti mano turtai, vietoj atsakymo parodė jis į savo rusenantį sandėlį ir pasakė: „Jie čia palaidoti.“

Smūgis buvo labai stiprus: po aštuonerių su puse metų įtempto darbo aš įsigijau Peterburge 150 000 talerių kapitalą ir dabar visa tai prarasta.

Tos pačios dienos vakare aš ketinau keliauti toliau į St. Peterburgą su pašto ekipažu ir papasakojau kitiems keleiviams apie mano nelaimę. Tada vienas staiga paklausė mano pavardės ir sušuko, ją sužinojęs: „Schliemannas yra vienintelis, kuris nieko neprarado! Aš esu Meyerio ir Co tarnautojas. Mūsų sandėlis jau buvo pilnutėlis, kai atplaukė garlaiviai su Schliemanno prekėmis, ir todėl mums teko šalia pastatyti medinę pašiūrę, kurioje visas jūsų turtas liko nepaliestas.“

Nelengva išgyventi staigų perėjimą iš stipraus skausmo į didelį džiaugsmą: keletą minučių aš stovėjau netekęs žado: man atrodė, kad tai sapnas, visai neįtikėtina, kad aš vienas iš visuotinų griuvėsių nepaliestas išeičiau. Ir vis dėlto buvo taip“, - rašė H. Schliemannas.

Anot V. Vareikio, 1853-1856 m. Krymo karo metu anglų karo laivai blokavo Rusijos, Baltijos uostus, tačiau per Klaipėdą kaip neutralios nekariaujančios valstybės (Prūsijos karalystės) uostą plaukė Rusijos rinkai reikalingos prekės. Ir atvirkščiai.

Taigi, vieniems Didysis gaisras Mėmelyje reiškė bankrotą, skurdą, o H. Schliemannui – išskirtinę progą praturtėti. Tai jis ir padarė: kadangi po ugninės katastrofos rinkoje atsirado prekių deficitas, vokietis savo prekes pardavė kelis kartus brangiau ir susikrovė dar didesnį kapitalą.

Kur galėjo stovėti sandėliai su H. Schliemanno prekėmis? Panagrinėjus 1839 m. planą matyti, jog Meyerio sklypas ir sandėliai buvo palei dešinįjį Dangės krantą į pietvakarius nuo rotušės pastato. Sklype nupiešta kūdra su protaka į Dangę: galimai jos vanduo ir gesino siautėjusias liepsnas, jei Schliemanno prekės buvo šalia kūdros (jos buvusią vietą dabar atitiktų Danės g. 9 namo kiemas).

Trojos atradėją Heinrichą Schliemanną ir Klaipėdą istoriškai sieja ypatingas ryšys.
Trojos atradėją Heinrichą Schliemanną ir Klaipėdą istoriškai sieja ypatingas ryšys.

Šlovė ir kritika

Būtina paminėti dar vieną H. Schliemanno gyvenimo aistrą: tai – antikinis pasaulis, senovės Graikija. Homero „Iliadoje“ aprašytais karžygių nuotykiais Heinrichas žavėjosi nuo vaikystės, o tapęs multimilijonieriumi išdrįso padaryti tai, iš ko pradžioje visi tik juokėsi.

Vokietis būdamas 36 metų susikrovė tokį turtą, jog leido sau nebedirbti, pinigais iki gyvos galvos aprūpino savo šeimą ir 1868 m. pradėjo kasinėti tą vietą antikinėje Graikijoje, kur manė buvus Troją. Legendinį miestą, iki tol buvusį tik Homero fantazijos vaisiumi. Savamokslis archeologas H. Schliemannas įrodė, kad net ir pramuštgalviškiausios svajonės pildosi.

Per 4 ekspedicijas (1871-1890 m.) dabartinės Turkijos Anatolijos regione jis atkasė ne tik Troją (įkurta 3 tūkst. m. pr. Kr., apleista apie V a. po Kr.), bet ir atrado iki tol nežinomą II tūkstantmečio pr. Kr. Mikėnų kultūrą.

Sophie Schliemann, dėvinti papuošalus iš vadinamojo Trojos karaliaus Priamo lobio
Sophie Schliemann, dėvinti papuošalus iš vadinamojo Trojos karaliaus Priamo lobio

Apie atrastą Homero Troją savamokslis archeologas visam pasauliui paskelbė 1873 m. Ant Hisarliko kalvos jis aptiko lobį, kurį esą paslėpęs Trojos karalius Priamas miesto užėmimo dieną.

Rastais aukso papuošalais (esą jie priklausė Trojos princesei Helenai) vokietis apkarstė savo antrąją 30 metų jaunesnę žmoną graikę Sophiją Engastromenu ir ją nufotografavo. Ši nuotrauka tapo pasauline sensacija. Pasistengė ir H. Schliemannas, kuris ėmė kurti savo paties atradėjo bei tyrinėtojo mitą, šiuo tikslu Londone pasamdęs net asmeninį viešųjų ryšių specialistą.

„Agamemnono kaukė“, Heinricho Schliemanno 1876 m. atrasta Mikėnuose ir eksponuojama Atėnuose.  wikipedia.org nuotr.
„Agamemnono kaukė“, Heinricho Schliemanno 1876 m. atrasta Mikėnuose ir eksponuojama Atėnuose.  wikipedia.org nuotr.

Tačiau akademiniame archeologų pasaulyje Trojos atradėju ne žavėjosi, o baisėjosi: tyrinėtojas nepaisė jokių tyrimų metu naudojamų metodikų, nes jam terūpėjo rasti Troją. Vokietis kasinėjimuose naudojo net dinamitą. Paradoksalu, tačiau vėliau paaiškėjo, kad pačios homeriškosios Trojos pėdsakus H. Schliemannas... savo rankomis sunaikino. Jo garsiai paskelbti Priamo lobis, Trojos užkariautojo Agamemnono auksinė kaukė, Helenos papuošalai tebuvęs viešųjų ryšių triukas ir realiai priklausė visai kitiems asmenims, kitoms epochoms.

H. Schliemannas mirė 1890 m. žiemą, kai prarado sąmonę tiesiog eidamas Neapolio gatve Italijoje. Palaidotas Graikijoje.

Ar būtų H. Schliemannas radęs Troją ir tapęs archeologijos legenda, jei visas jo kapitalas būtų sudegęs Klaipėdoje 1854 m.?

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder