Kuršių kario kapas: rekonstrukcija

Teisingas, archeologine ir istorine medžiaga paremtas mūsų protėvių vaizdinys kuria naują, didžiuotis savo šaknimis įkvepiančią istoriją. Puikiausia edukacija, reprezentacija ir tyrimų laukas.

Šioje publikacijoje praskleisime plika akimi nematomus archeologinės rekonstrukcijos užkulisius: tai bus vieno vikingų laikais realiai gyvenusio ir mirusio kuršių kario aprangos, ginkluotės, aksesuarų atkūrimo aprašymas. Sumanymo realizacija truko 11 metų. Dirbo 14 meistrų.

Rekonstrukcija paremta prie Kretingos piliavietės esančio Ėgliškių-Andulių kapinyno X-XI a. griautinio kapo Nr. 1 medžiaga. Tai – asmeninėmis lėšomis įgyvendintas šių eilučių autoriaus projektas.

Vietoje prologo

Pastaruosius du dešimtmečius gyvosios istorijos, amatų ir karybos festivaliai Lietuvoje išgyvena tikrą aukso amžių: jie ne tik kasmet vyksta, bet ir plečiasi, tapo tarptautiniai. Šnekamojoje kalboje tokie renginiai vadinami festais.

Turimi omenyje ne viduramžių riterių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės reprezentantų, o baltų genčių (kuršių, žiemgalių, jotvingių ir kt.) istorinei atminčiai pagerbti skirti renginiai. Jie yra vykę arba vyksta Apuolės, Imbarės, Gandingos, Daubarių, Kartenos, Kernavės, Kaukų-Obelytės, Sidabrės ir kt. piliakalnių aplinkoje.

Būtent tokiuose festuose žmonės mato rekonstruotais buvusių kuršių, žiemgalių, jotvingių, lietuvių, aukštaičių genčių VIII-XIII a. kostiumais pasipuošusius vyrus ir moteris, vaikus. Vyksta parodomosios kovos naudojant atkurtus ginklus, demonstruojami amatai. Daugiausiai preciziškai rekonstruotų kostiumų turi klubai „Pilsots“ (kuršiai), „Jotvos sūnūs“ (jotvingiai), „Leitgiris“ (skirtingos baltų gentys), „Varingis“ ir kt.

Taigi, stebint iš šalies matomi ne persirengėliai aktoriai, ne filmų apie vikingus prisižiūrėję saviveiklininkai, o baltų genčių rekonstruktoriai. Žmonės, aukojantys savo asmenines lėšas, laiką, jėgas, bendradarbiaujantys su muziejais, mokslininkais ir kuo tiksliau bandantys atkurti priešistorės laikais gyvenusius žmones. Mūsų šalies autochtonus. Kaip tai vyksta?

Paprastai yra išsirenkamas vienas ar keli konkretūs palaidojimai, kapai ir atkuriamas visas įmanomas jų inventorius: nuo rūbų iki papuošalų, ginklų ir kt. Kas neišlikę, sunykę – dairomasi į kultūriškai ir pagal laikotarpį artimiausią aplinką. Kuršių atveju tai būtų skandinavai.

Jūsų dėmesiui – labai įdomaus ir ypatingo X-XI a. prie Kretingos piliavietės palaidoto turtingo kuršių kario rekonstrucinio projekto aprašymas. Jis turėtų padėti suvokti, kaip vyksta procesas ir, svarbiausia, įvertinti galutinio rezultato mokslinį pagrindimą.

Visas detales padarė geriausi Lietuvoje savo sričių meistrai, o maksimaliam tikslumui pasiekti, vengiant interpretacijų pasitelkta net profesionali medicininė, laboratorinė įranga. 

Prie šio projekto prisidėjo ir mokslininkai, vienas kurių atliko iki tol analogų Lietuvoje neturėjusį ir iki šiol neturintį tyrimą. Remiamasi buvo originalia archeologine ataskaita bei asmenine artefaktų (juos apžiūrint gyvai) analize.

Pirmą kartą pateikiama išsami vikingų laikų kuršių kario rekonstrukcijos analizė.

Išskirtinis kapas

Kiekvienas rekonstruktorius konkretaus žmogaus kapą renkasi individualiai: vieni – dėl įkapių prašmatnumo ir gausos, kiti – dėl ypatingų kape rastų ginklų, treti – pagal kapinyną, kuris susijęs su rekonstruktoriui artima vietove. 

Šis atvejis – būtent toks: šių eilučių autorius nuo darželio iki gimnazijos baigimo gyveno Kretingoje, todėl pasirinktas šalia 1253 m. paminėtos Kretingos pilies (lot. Cretyn) lokacijos (Ėgliškų-Andulių piliakalnio, Kretingos r.) esantis I-XIII a. Ėgliškių-Andulių kapinynas. Geriausiai ištirtas ir didžiausias (per 800 palaidojimų) vakarų baltų ir kuršių kapinynas Lietuvos teritorijoje.

Atsitiko taip, jog ne sumanymo autorius 2013-aisiais išsirinko kapą, o pats kapas „susirado“ rekonstruktorių: pretekstu pasirinkti būtent X-XI a. griautinį Andulių kapą Nr. 1 tapo Kretingos muziejaus fonduose (ten saugomos ir visos šio kapo įkapės) išvystas įstabaus grožio ginklas - kovos peilis. Imponavo ir vikinginis laikotarpis.

Buvusio Kretingos muziejaus fondų vadovo, archeologo Donato Butkaus (1952-2018) dėka susipažinus su paties kapo istorija, įkapių originalais paaiškėjo dar daugiau išskirtinių, net paslaptingų ir mistinių detalių.

Buvo gūdus sovietmetis, kai paveldosauginės teritorijos (nuo XIX a. pab. žinomas, tyrinėtas minėtas kapinynas į Kultūros vertybių registrą įrašytas 1992 m.) dažnai būdavo be skrupulų naikinamos melioruojant upelius, kasant karjerus, žvyrą, įrengiant užtvankas ir kt.

„1972 m., gegužės mėn. 22-23 dienomis vykdant dujų trasos Gargždai-Palanga tiesimo darbus, be Kretingos muziejaus žinios, per Kretingos pilies senkapius, rytų-vakarų kryptimi, buvo iškasta 1,5 m gilumo ir 2,5 m. pločio viršuje tranšėja. 

Tiriant nustatyta, kad kasant tranšėją sunaikinta apie 23 laidojimai, kurių 18-kos pėdsakus dar pavyko aptikti“, - ataskaitoje rašė Kretingos archeologas Ignas Jablonskis (1911-1991). Būtent jis ir ištyrė, aprašė Andulių kapinyno griautiniu kapu Nr. 1 įvardytą kuršio kapą, tapusį šios rekonstrukcijos objektu.

Kuršiai labai mėgo skaičių 7, ir aprašomą kapą lydi simboliniai sutapimai: rastas 1972 m., nutolęs 77 metrus į rytus nuo miško pakraščio, kape buvo 7 apyrankės, o aplink palaidota 17 to paties laikotarpio gentainių. 

Visi jie buvo sudeginti (X-XI a. jau dominavo degintinė laidojimo tradicija), tačiau mūsų herojus – ne: jis palaidotas nedegintas (griautinis kapas – nuo žodžio „griaučiai“, t. y. skeleto), paguldytas ąžuoliniame skobtiniame (pagaminto iš storo ąžuolo kamieno; lentinių karstų kuršių laikais nebuvo) karste.

„Mirusys laidotas galva į vakarus. Duobės dugne labai gausu degėsių, tarpais degėsių sluoksnis siekia apie 20-30 mm“, - rašė I. Jablonskis. Ši aplinkybė – intriguojanti: kuršis palaidotas nedegintas, tačiau kapo duobėje buvo atliktos ugnies apeigos. Kodėl jo kaimynystėje palaidoti gentainiai sudeginti, o jis vienas – ne?

Tai nėra atsakymas. Tik aplinkybė ir fonas pamąstymui. Savo monumentaliame veikale „Prūsijos įdomybės“ vienas žymiausių XVII a. Prūsijos istorikų Matas Pretorijus (1635-1704) yra rašęs, jog baltų gentyse net įsivyravus palaikų deginimo papročiui niekada nedegindavo tų, kuriuos buvo mirtinai nutrenkęs žaibas.

Galima spėti, jog kuršį nutrenkė žaibas, nes jis palaidotas nedegintas.

Subjaurotas šedevras

Net ir daug mačiusį šį kapą tyrusį archeologą I. Jablonskį iškart pakerėjo nepaprasto grožio kovos peilis. Šie ginklai – išties ypatingi, turėję savitą, tik kuršiams būdingą formą, ornamentiką ir daugiausiai naudoti IX-XI a. Kovos peilius nuo kuršių, beje, nusižiūrėjo skandinavų vikingai: šis faktas grindžiamas aplinkybe, jog kuršiškų kovos peilių analogai arba pagal juos padaryti vietos gaminiai Skandinavijoje yra vėlesni nei randami Kurše.

„Išilgai duobės, smaigaliu į rytus, atsidengęs į iškastą tranšėją, gulėjo durklas makštyse. <...> Smogiamasis durklas odinėje, gausiai vario plokštelėmis apkaustytoje makštyje, yra apie 520 mm ilgio, ties rankena 56 mm pločio ir 30 mm storio. 

Paties peilio ašmenys yra buvę apie 28 mm pločio ir ties nugarėle 6 mm storio. Durklo rankena ąžuolinė, 102 mm ilgio, apskrita, apie 20 mm diametro.

Rankenos galas baigiasi apskrita 1 mm storio varine plokštele. Šios plokštelės išorėje padaryta apie 5 mm storio, 12-14 mm diametro galvutė, kurioje įsitvirtina peilio koto galas. <...> Puošyba atlikta aukštos klasės juvelyro, nuostabiai tikslus ornamento figūrų perkėlimas į vario plokšteles, ir techniškai be priekaištų atliktas varinių plokštelių tvirtinimas prie odos. Puošybos formos ir jų išdėstymas gaminyje yra aukšto meninio lygio“, - susižavėjimo neslėpė I. Jablonskis.

Būtent jam reikia dėkoti, kad šį ginklakalystės ir juvelyrikos šedevrą buvo įmanoma rekonstruoti preciziškai tiksliai: archeologas padarė itin tikslius, kruopščius brėžinius. 

Jei ne jie, šios kuršio įkapių detalės atkurti nebūtų įmanoma, nes patį originalą mįslingomis aplinkybėmis nedovanotinai subjaurojo nežinomi atgrubnagiai.

Kretingos muziejaus darbuotojai pasakojo, jog 1977 m., kai muziejus kėlėsi į naujas patalpas, ant artefakto kažkas užlipo, ir peilis perlūžo pusiau. 

Vėliau artefaktas buvo išvežtas konservuoti (ar restauruoti) į Vilniaus Prano Gudyno rastauravimo centrą, tačiau tais laikais esą nebuvo gerų specialistų, todėl artefaktą sugadino.

Naudojo net epoksidinę dervą peilio makštims konservuoti, bet atliktas darbas taip nemokšiškai, jog rombo formos plokštelės ir kitos puošybos detalės prilipdytos skersai, ne savo vietose.

Kad ir kaip būtų gaila, bet pagal originalą rekonstrukcijos padaryti nebuvo įmanoma, tad teko remtis brėžiniais ir aprašymu ataskaitoje. Bėda – peilio geležtė. Ji – makštyse (neišimsi ir neapžiūrėsi). Kaip sužinoti, kokia buvo geležtės forma? Tam prireikė net medikų pagalbos.

Tęsinys – kitame numeryje.