Džiazavo ir Vitės bendruomenė, ir profesionali saksofonininkė

Žmonių buvo gerokai mažiau nei ankstesniais metais, bet smagu buvo matyti juos judančius džiazo ritmu ir laimingais vaidais. Jie mano, kad reikia džiaugtis kiekviena minute, nes nežinosi, kada vėl viskas bus uždaryta.

Kadangi žmonių buvo mažiau, atstumo buvo laikomasi, galima sakyti, automatiškai, žinoma, ne dviejų metrų, gal kokio pusmetrio. Kaukes dėvėjo tik keli žmonės, nors renginio vedėjas po kiekvieno pasirodymo primindavo, kad reikia laikykis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro nurodymų.

 

Daug alkoholio padauginusių žiūrovų nesimatė. Prie scenos aktyviau dėl šios priežasties reiškėsi tik vienas vyras.

Tie, kurie patikėjo, kad po džiazo koncertų dar kursuos autobusai, kaip buvo pranešama - iki vidurnakčio, nusivylė. Paskutinis koncertas baigėsi pirmą valandą nakties, o papildomo autobuso keli žmonės laukę Turgaus stotelėje iki 2 valandos, taip ir nesulaukė. Kas taksi važiavo namo, o kas ir pėsčias parėjo.

Naudojasi kiekviena minute

Festivalyje išsiskyrė Vitės bendruomenės grupelė, vilkinti mėlynais marškinėliais su pačiu valdybos nariu Ruslanu Shneiderat ir asociacijos Vitės bendruomenės pirmininku Tomu Meškiniu priešakyje.

Ponia Regina prisipažino, kad džiazo festivalyje dalyvauja pirmą kartą, nes sugundė kaimynai. Jai labai patiko Monikos Liu kncertas.

„Atėjome visi kartu, tie kurie galėjome, kuriems pavyko ištrūkti iš namų. Pirmą kartą susiorganizavome eiti į džiazo festivalį.  Reikia džiaugtis kiekviena minute, nes nežinai, kada vėl bus viskas uždaryta ir lauksime kitos vasaros“, - VE.lt sakė T. Meškinis.

Paklaustas, ar bebijo, kad renginyje dalyvauja be kaukių, jis atsakė, kad lauke bacilas vėjas nupučia. Ponia Regina pridūrė, kad jaučiasi saugi.

Užaugo su festivaliu

Šeštadienį džiazo festivalyje Kruiziniu laivų terminale sutikome šventojiškę Rimvydę Muzikevičiūtę, kuri sakosi užaugusi su Klaipėdos pilies džiazo festivaliu, nes visada atvažiuodavo į jį su mama. Šis festivalis  - labai mielas jos sielai prisiminimas.

O dabar ji jau daugiau nei 7 metus negyvena Lietuvoje. Italijos šiaurėje Trento mieste ji studijavo muziką ir įgijo saksofonininko bakalaurą, pramoko ir italų kalbos.

Vėliau trejus metus Nyderladuose Grioningeno universitete studijavo magistrantūrą, pasirinkusi platesnes kultūros studijas, kad būtų lengviau susirasti darbo kultūros vadybos ar diplomatijos srityje. Šiemet ji baigia šias studijas.

Atėjo toks laikotarpis, kai reikia ieškoti savo vietos po saule. Muzikos pasaulis jai labiausiai pažįstamas ir artimas, bet nežinia, ar pavyks pakliūti tarp muzikantų. Ji tikisi patekti į kultūros sektorių.

Rimvydei nesvetimas būtų ir akademinis pasaulis, bet reikia surasti nišą, nes doktorantūra - specifinė specializacija. Grįžti į Lietuvą kol kas negalvoja, nes čia jau nebeturi jokių kontaktų.

„Džiaze visą laiką mėgau saksofono stilių. Visada sakiau, kad klasikos niekada negrosiu, bet paskui mokydamasi  M. K. Čiurlionio menų mokykloje labai suartėjau su ja. Taip ir likau prie klasikinio saksofono.

Paskui labai pamilau baroką. Bakalauro studijas baigiau draugaudama su baroku, bet džiazas visą laiką buvo prie širdies ir kartais labai gailiuosi, kad niekada neišdrįsau panerti į improvizaciją, užsibuvau klasikos pasaulyje.

Dabar jau atrodo, kad praėjo per daug metų, kad galėčiau kažką keisti", - prisipažino Rimvydė.

Kiekvienais metais skirtingas

R. Muzikevičiūtė vasaromis grįžta į Lietuvą aplankyti mamos ir į džiazo festivalį, pasidžiaugti Klaipėdos miesto muzikinėmis dovanomis. Kai koncertai vykdavo birželio pradžioje, tekdavo praleisti kokį kartą kitą, nes sutapdavo su sesija. O pastaruosius trejus metus jai pavyksta pataikyti į festivalį.

"Kiekvienais metais festivaliai Klaipėdoje skiriasi. Prisimenu, vienais metais labai įstrigo kontrabosininkė ir fanko energija. Šiemet dominuoja  disko ar bigbendas. Nuotaika paprastai priklauso nuo žmonių gausos.

Kartais pajusdavai, kad labai sunku jau kur nors įsisprausti. O šiemet kažkaip viskas ramiau, ko gero, dėl kovido", - sakė pokalbininkė.

Šiemet ji sakosi labai smagiai pasišokusi Petro Vyšniausko ir Kauno bigbendo koncerte, nes grojo kolegos, su kuriais ji lankė muzikos mokyklą. "Man visada norisi pažiūrėti, kaip jie užaugo, kokiame muzikiniame kelyje dabar yra.

Smagu, kad jiems sekasi. Mane domino Nino Katamadze, nes vis tiek tai kitas kultūrinis įnašas į džiazo supratimą. Su Amerikos džiazistais mes vis tiek esame labiau susipažinę, o iš tolimesnių šalių nežinai ko tikėtis, ir tai smagu", - sakė Rimvydė.

Užgrojo ir Klaipėdos meras

Kai scenoje karaliavo Karl Frierson (voice of De-Phazz) su komanda, galima sakyti, koncertavo Vokietijos, Ukrainos ir JAV jungtinės pajėgos. Šiam atlikėjui pasirodė, kad lietuviai mėgsta džiazą.

Susirinkusieji jo paklausyti išmokė jį lietuvių kalbos žodį "bučkis", su kuriuo atlikėjas pasinėrė į improvizacijas.  K. Frierson pastebėjo pro šalį plaukiančius laivus, nebuvo jiems abejingas, mojavo. 

Nino Katamadze & Band buvo vieni laukiamiausių. N. Katamadze iš Sakartvelo koncerto metu labai dėkojo organizatoriams, kad nepabijojo organizuoti festivalį tokiu sunkiu metu, žiūrovams, kad šeštadienį  pasirinko muziką, o ne sėdėjimą namuose. Atlikėja tiki, kad muzika padės įveikti žmonėms "COVID-19.

Koncertą baigė Gunhild Carling, moteris - orkestras iš Švedijos. Scenoje buvo visa jos šeima: mama, broliai, sesuo, jos sūnus ir duktė, dukterėčia. Jie groja senąjį džiazą ir tikrai sugeba sužavėti publiką. Jie jau lankėsi Klaipėdos pilies džiazo festivalyje prieš trejus metus.

Tradiciškai scenoje pasirodė festivalį organizavusi komanda. Jai ir rėmėjams, nes visi koncertai buvo nemokami, publika dėkojo gausiais plojimais. Na, o pabaigoje scenoje pasirodė kartu su G. Carling šeima ir K. Frierson, ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas su savo trimitu. Tai sukėlė publikos ovacijas.