Eduardo Balsio menų gimnaziją įspėja dėl renovacijos grėsmių

Dvaras nuo XVI a.

Nuo XVI a. rašytiniuose šaltiniuose šioje vietoje minimas dvaras, kurį valdė tituluoti vokiečių, lenkų, anglų kilmės dvarininkai, baronai, grafai, pareigūnai.

Dvaro, kaip privačios valdos, istorija baigėsi 1939 m., kai paskutiniai jo šeimininkai Džeimsas ir Frida Gubbos perdavė jį Vokietijos valstybei.

Po Antrojo pasaulinio karo neobarokiniame Gediminų dvaro rūmų pastate įrengtuose butuose apsigyveno žmonės, veikė parduotuvė ir klubas.

Dvaro virsmas į mokyklą

1978 m. pastatas restauruotas ir paverstas mokykla. 1981 m. čia buvo įkurtas berniukų muzikinio ugdymo skyrius.

1983-1984 m. pagal Sabinos Simonavičiūtės projektą mokyklos pastatas išplėstas. Buvę dvaro rūmai pritaikyti muzikos repeticijoms, iškilo bendram ugdymui skirtas korpusas, didelė koncertų salė su vargonais, sporto salė.

Naujojo ir senojo korpusų jungtyje įrengtose pirmo ir antro aukštų fojė 1982-1983 m. Angelina Banytė sukūrė du sieninės tapybos darbus „Menas“.

Priestato vestibiulis papuoštas vitražu, dvaro vestibiulis - dviem Regimanto Midvikio skulptūromis.

1985 m. mokykla tapo specializuota meninės pakraipos vidurine mokykla-internatu, jai suteiktas Eduardo Balsio vardas.

1993 metais - jai suteiktas gimnazijos statusas.

Mokykloje pradėjo mokytis vaikai iš viso regiono, todėl buvo pastatyti ir du bendrabučio korpusai, prie jų - valgykla.

Mokomųjų patalpų plotas viršija 5 tūkts. kvadratinių metrų.

Naujuosius pastatus sieja estetinis sprendimas. Naujieji raudonų keraminių plytų mūro korpusai su skirtingo dydžio langais apdailintais gelžbetoniniais apvadais ir kompoziciškai suskaidytais tūriais atspindėjo tuomet architektūroje vis dar madingas naujojo brutalizmo ir sparčiai populiarėjančio postmodernizmo tendencijas.

Planuoja remontą

Šiandien Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazija yra vienintelė valstybinė gimnazija uostamiestyje, kurioje mokosi išskirtinių gabumų menams turintys vaikai nuo 1 iki 12 klasės.

Kartu su bendruoju išsilavinimu mokiniai įgyja specializuotą meninį - muzikos arba dailės išsilavinimą.

Per savo istoriją gimnazija išugdė daugybę muzikos ir dailės sričių talentų, tapusių jaunaisiais kūrėjais ir aktyviai dalyvaujančių Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Gimnazijos parengtame 2025-2027 metų strateginiame plane greta kitų tikslų numatyta gerinti mokymuisi tinkamą aplinką ir infrastruktūrą.

Per ateinančius dvejus metus planuojama suremontuoti ir aprūpinti nauja įranga gimnazijos sporto aikštelę; parengti investicinį projektą gimnazijos pastato išorės sienų apšiltinimo darbams vykdyti; tęsti gimnazijos bibliotekos modernizavimą, skaitmenizuojant inventorių MOBI sistemoje; optimizuoti turimas edukacines erdves gimnazijoje meninei veiklai plėtoti; įrengti „Lauko klasę“, kurioje skirtingų dalykų mokytojai galėtų saugiai vesti pamokas, organizuoti renginius; įrengti vėdinimo ir kondicionavimo sistemas.

Gera erdvė menui

Taigi didelės pastato rekonstrukcijos bent jau kol kas nenumatomos, tačiau pastato sienų apšiltinimas jau pakeis statinio išvaizdą.

P. Džervaus tyrime „(Ne)paveldas“ pasisakę architektai įspėja, kad ir tai jau gali tapti pirmuoju žingsniu eklektikos arba didesnės harmonijos link.

Ekspertai beveik vieningai sutaria, kad idėja - išsaugoti paveldą integruojant jį į naują funkciją - yra gera, tačiau dėl jo architektūrinės komplekso kokybės ir ateities - nuomonės skiriasi.

„Šis objektas yra įdomus, vertingas. Sėkmės pavyzdys, kaip sovietmečiu iš dvaro rūmų buvo sukurta erdvė skirta menui, edukacijai, vaikams ir dar išsaugotas istorinis kontekstas, integruotas į didesnę žaliąją erdvę“, - džiaugiasi istorikas dr. Vasilijus Safronovas.

Jam antrina architektė Gerda Antanaitytė, kuri pabrėžia ne tik unikalią gimnazijos funkciją, bet ir jos ateities potencialą.

"Ši mokykla vienintelė tokia su meno pakraipa ir pagrindiniu ugdymu Klaipėdoje.

Labai smagu, kad dvariukas taip išsaugotas. Sovietinis priestatas taip pat nėra blogas, turi įdomių detalių. Manau, kad visą kompleksą reikėtų rekonstruoti, papildyti."

Renovacijos grėsmė

Vis gi statinio ateitis kelia nerimą ekspertams. Baiminamasi, kad būsima renovacija gali sunaikinti pastato autentiškumą ir vertingąsias savybes.

Architektas Aurimas Baužys įvardija kompleksą kaip „meno kūrinį“, atsidūrusį pavojingoje „pilkojoje zonoje“:

"Kaip ir viskas Klaipėdoje, Lietuvoje su tokiais kompleksais tai yra pilkoji zona, kurioje tiesiog nežinai, į ką kompleksas pavirs po renovacijos.

Jeigu niekas sistemiškai nepasikeis, renovacija atneš į šį kompleksą mūro apšiltinimą, smulkiagrūdį tinką, persiko spalvas - neliks raudonos plytos architektūros.

Tokio pobūdžio remontų ir renovacijos rezultatas po kurio laiko atrodo kaip kakofonija, dėl kurios belieka tik nurašyti ir nugriauti", - sako A. Baužys.

Priestatą nugriautų

Kiti ekspertai pasisako dar griežčiau.

Architektas Rolandas Rakevičius atkreipia dėmesį į pastato praktinius trūkumus ir neišbaigtumą:

"Šio komplekso architektūra buvo apgalvota, bet pritrūko aplinkos sutvarkymo, įrišimo į aplinką idėjos.

Nors pastato kompozicija paprasta, matosi, kad būta architektūrinės minties, idėjų, bet, mano manymu, jos neišreikštos iki galo, neįgyvendintos. Manau, kompleksas tuo laikotarpiu buvo neužbaigtas."

Architektas Mantas Daukšys abejoja priestato išliekamąja verte.

"Manau, kad pastangos integruoti mokyklą į istorinį kontekstą buvo gera idėja, bet rezultatas, galėjo būti ir geresnis. [...]

Jei išsigriausim kitus, šis pastatas gali būti ne pats vertingiausias savo epochos, bet jeigu jis liks vienintelis, mes būsim priversti jį saugoti.

Šiuo metu yra ir kitų panašių objektų, tad leiskim gyvenimui vykti. Jeigu atsiras būtinybė perstatyti, manau, kad turėtume tenkinti šios dienos poreikius, neužkirsti kelio ateinančioms kartoms pažinti ir mūsų laikotarpio", - galimybę šiuolaikiškai perkurti priestato erdvę siūlė M. Daukšys.

„Akivaizdu, kad meno žmonių inkubacijos funkcija suteikė prasmę ir savotiškai gelbėjo visą pastatą kompleksą. Jeigu ateityje liktų tik dvaras be naujosios dalies komplekso - kodėl gi ne“, - svarsto architektas Vaidotas Dapkevičius.