Estų pianistas Johanas Randvere – apie pragrotą vaikystę, sėkmės formulę ir Čiurlionio didingumą

Tačiau sėkmė muzikui galvos nesusuko, jis liko toks pat nuoširdus, mėgstantis humorą ir mylintis radiją. Vaikystėje gimusi svajonė turėti savo laidą, galiausiai išsipildė ir suteikė Johanui galimybę kiekvieną savaitę kalbinti pačius įdomiausius savo šalies žmones. 

Šįkart estas atsidūrė kitoje barikadų pusėje ir papasakojo apie amerikietiškus kalnelius primenantį pianisto kelią bei išdavė savąjį sėkmės receptą.  

- Johanai, papasakokite šiek tiek apie save – kokia buvo jūsų muzikinio kelio pradžia?

- Viskas prasidėjo labai natūraliai. Esu kilęs iš mažo pietų Estijos miestelio Võru, o mano namai buvo vos 70 metrų nuo vietos muzikos mokyklos. Abu mano tėvai joje dirbo, tad kito pasirinkimo lyg ir nebuvo (šypsosi).  

- Kuo norėjote būti vaikystėje?

- Buvau toks kaip visi vaikai. Dažniausiai laiką leisdavau lauke ir labai mėgau žaisti su kitais vaikais, todėl nuolat buvau apsuptas žmonių. 

Muzika man visada buvo labai ypatinga, galbūt dėl tėvo, kuris grojo džiazą saksofonu. Kadangi tai buvo labai šaunu, norėjau būti toks kaip jis. Tačiau tada išgirdau J. S. Bacho kūrinius ir mane įtraukė klasikos pasaulis.

- Iš kokios šeimos esate kilęs?

- Abu mano tėvai yra muzikos instrumentų mokytojai. Jie vis dar dirba Võru jaunių simfoniniame orkestre, kas yra nuostabu, taigi jie aktyviai dalyvauja muzikinėje veikloje. 

Kiti artimi giminaičiai buvo mokytojai ir mokslininkai, tad galima sakyti, kad esame vienintelė muzikų šeima giminėje. 

Tačiau aš niekada nesvarsčiau kitokios profesijos. Jei ir buvo kitokių svajonių, tai jos visos buvo susijusios su muzika – radijas, koncertų organizavimas, mokymas. Žinau, kad niekada negalėčiau visiškai atsisakyti muzikos – man tai neįmanoma.  

- Apie muzikantus dažnai kalbama, kad neturėjo vaikystės, nes tuo metu, kai kiti vaikai spardė kieme kamuolį, jie turėjo groti namuose. Ar ir jūsų tokia liūdna patirtis?

- Žinoma! Buvau aistringas tinklinio ir vėliau krepšinio žaidėjas. Labai gerai prisimenu momentus, kai tėvai pykdavo ir liepdavo eiti namo, nes tądien dar nepagrojau. 

Mano jaunas gyvenimas labai pasikeitė, kai pradėjau mokytis Talino Muzikos ir Baleto gimnazijoje. Buvau tik 13 metų, už 250 km nuo tėvų, gyvenau bendrabutyje, kur visą laiką grodavome. Ši mokykla man aiškiai nubrėžė kelią.  

- Kokių savybių turėtų turėti geras pianistas šiandien – ar pakanka techninio meistriškumo, ar reikia ir daugiau?  

- Manau, kad techninis lygis šiandien yra toks aukštas, kad žiūrovai visada tikisi girdėti ypatingai precizišką atlikimą. 

Jaučiu, kad galėtume atleisti vadeles ir muzikuoti šiek tiek laisviau. Dirbdamas Talino muzikos ir baleto mokykloje (MuBa), matau, kad jaunuoliai vis dažniau klausosi Horovitzo, Cziffros ir kitų romantikų pianistų, kurie į pasirodymus įdeda kažko daugiau – arba savo kadenciją, arba jausmą, kad visa tai vyksta būtent dabar, būtent šią akimirką. 

Tai yra gana sudėtinga, tad galima būtų kalbėti ilgai. Pamenu, ilgus ir įdomius pokalbius šia tema doktorantūros studijų metais.

- Esate laimėjęs ne vieną konkursą, grojęs garsiausiose pasaulio salėse. Koks sėkmingos karjeros receptas?

- Labai sunku atsakyti. Kai prasidėjo pandemija, atrodė, kad mano tarptautinė karjera baigėsi. 

Buvau kone susitaikęs su faktu, kad daugiau užsienyje nebekoncertuosiu. Tačiau po truputį gyvenimas grįžo į ankstesnes vėžes ir, kaip matote, liepos 8 d. jau susitiksime Palangoje (šypsosi). 

Mano įsitikinimu, paslaptis galėtų būti puikus grojimas absoliučiai kiekvieną kartą, kai lipi į sceną ir turi lydėti sėkmė. Žinoma, šiek tiek galime sau padėti, tačiau vis tiek likimas čia vaidina vieną pagrindinių vaidmenų.

- Atrodo, turite daug veiklos, bet randate laiko ir radijo laidai, kurioje kalbinate kitus muzikus. Kodėl pasirinkote būtent radiją?

- Mano meilė radijui prasidėjo labai anksti. Būdamas 20-ies pradėjau koncertuoti mokyklose vaikams. Išgirdusi, kaip bendrauju, viena iš klasikinę muziką grojančios radijo stoties vadovių pasiūlė kurti ryto laidas. 

Pamėginau, patiko ir dabar turiu savo laidą apie pianistus bei pasaulį apskritai. Man tai yra absoliuti džiaugsmo šventė! 

Patinka kalbėti apie muziką, juk muzikantai dažnai yra labai įdomūs žmonės, o jų pasakojimuose slypi tam tikra magija. Taip pat įdomu interpretuoti – groji vienam klausytojui, bet realiai jų gali būti ir 10 000.  

- Kokio klausimo niekada neužduodate savo pašnekovams?

- Ar jaudinatės prieš koncertą? (juokiasi).  

- O kokį klausimą norėtumėte išgirsti iš manęs?

- Oi, labai norėčiau, kad paklaustumėte, pavyzdžiui: „Mes radome aukso grynuolį, pavadintą Johanu Randvere. Ar tai jūs?“ (kvatojasi).

- Šiais metais Lietuva mini Mikalojus Čiurlionio 150-ąsias gimimo metines. Palangoje atliksite retai grojamą Čiurlionio Sonatą. Kokius jausmus jums sukelia M. K. Čiurlionio kūrinių atlikimas?

- Esu net keletą kartų grojęs M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“ pritaikytą fortepijoniniam ansambliui su savo brangiu draugu ir ansamblio partneriu, pianistu Justu Šerveniku. 

Būtinai šį kūrinį ir ateityje turėsiu savo repertuare, nes tai labai graži, šviesi ir jaunatviška muzika. Labai gaila, kad išleistoje naujoje Čiurlionio įrašų kolekcijoje šio kūrinio nėra. 

Vietomis jaučiasi, kad šį kūrinį sukūrė jaunas kompozitorius – parašyta sudėtingiau nei, galbūt, reikėtų. 

Mūsų, estų, kompozitorius E. Tubinas šiuo rakursu yra panašus – jo ankstyvosios kompozicijos kartais labai sudėtingos pianistui, o vėlesni kūriniai – daug labiau pianistiški. Tačiau turiu pasakyti, kad labai mėgstu M. K. Čiurlionio muziką. 

Patyriau nuostabių akimirkų virtualios realybės filme „Angelų takais“, kur galima pasinerti į jo paveikslus ir muziką. Nuostabus, didelis pasaulis, pilnas džiaugsmo, aistros, religijos ir vilties. Jaučiu, kad simfoninė poema „Miške“ yra kupina gilių jausmų ir idėjų, o jos muzikinės temos išlieka širdyje ir galvoje visam laikui. 

Koks išskirtinai talentingas buvo Čiurlionis! Tapyti ir kurti muziką tokiu lygiu – nuostabu ir stebina. Taip pat labai džiugina, kaip jūs, lietuviai, švenčiate jo jubiliejų! 

Daugybė nuostabių renginių, naujų partitūrų, vaikų koncertų, jo tapybos parodų visame pasaulyje. Labai įkvepianti patirtis ir man didelė garbė būti jos dalimi!

XIII tarptautinis M. K. Čiurlionio muzikos festivalis yra jubiliejinės programos „Čiurlioniui 150“ dalis. Festivalį finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Palangos miesto savivaldybė.