Etnokultūrai reikia degančio žmogaus

Klaipėdos etnokultūros centras šiais metais mini savo 30-metį. Nors tikrasis įstaigos gimtadienis buvo balandžio 1-ąją, tačiau, tik pasibaigus griežtiems karantino apribojimams ir atšilus orams, organizuojama jubiliejui skirta šventė - Mažosios Lietuvos etnodienos.

Liepos 26-30 dienomis vakarais nuo 17 val. Klaipėdos senamiesčio erdvėse miestiečių ir svečių laukia plati, Mažosios Lietuvos nematerialųjį paveldą atskleidžianti programa: koncertai, parodos, susitikimai, amatų demonstravimas, mokymai ir kitos įdomybės. „Švęskime kartu“, - kviečia Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras.

Nuo pat įstaigos įkūrimo jam vadovaujaunti Nijolė Sliužinskienė džiaugiasi, kad išsipildė visos jos svajos ir idėjos, kokios tik kažkada gimė ir buvo užrašytos. „Kai kurioms jų reiklėjo laiko, kol ateis ta idėja užsidegęs žmogus, nes šiame darbe nieko negali “nuleisti„ ar primesti.

Todėl šiandien labiausiai džiaugiuosi nuostabiais žmonėmis, kurie dirbo ir dirba dabar Klaipėdos etnokultūros centre“, - sakė „Savaitės ekspresui“ N. Sliužinskienė.

Klaipėdos etnokultūros centras gimė kartu su Lietuvos nepriklausomybe. Tuo laiku etninė kultūra, folkloras Lietuvoje išgyveno didžiulį pakilimą. Kokia buvo šios įstaigos pradžia?

Iš tiesų tas judėjimas prasidėjo dar apie 80-uosius. Didžiuosiuose miestuose kūrėsi etnografiniai kolektyvai. Jie buvo kone kiekvienoje didesnėje įstaigoje ir įmonėje. Iš jų vėliau ir kilo dainuojanti revoliucija - Atgimimas.

Aš pati etnine kultūra susidomėjau studijuodama Vilniaus universitete. Studentė būdama dalyvavau kraštotyros klube „Romuva“. Mes rengdavome etnografines ekspedicijas, žygius, vakarones. Tuo metu klube dalyvavo keli šimtai žmonių, studentai, dėstytojai...

Atvykusi į Klaipėdą norėjau ir čia tęsti tą veiklą. Pradėjau dirbti tuometiniame Menų fakultete įkurtoje Folkloro laboratorijoje. Su studentais važinėdavome į kraštotyrines ekspedicijas. Mieste tuo metu jau buvo daug folklorinių kolektyvų, ansamblių. Man norėjosi juos suvienyti bendroms šventėms: Joninėms, Užgavėnėms.

Idėja steigti Klaipėdos etnokultūros centrą gimė 1990-aisiais, kai jau visi dainavo. Jos realizaciją 1991-aisiais dar paspartino Sausio 13-osios įvykiai. Tada viskas vyko daug paprasčiau nei dabar. Aš pasakiau savo idėją tuometinei miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjai Nijolei Laužikienei.

Mudvi sukvietėme solidžius miesto etninės kultūros specialistus: šviesaus atminimo profesorę Audronę Kaukienę, Mariją Radauskienę, Jurgį Mališauską, Bronę Elertienę. Jie idėją palaikė ir įstaiga buvo įkurta.

Mums suteikė patalpas - fachverkinį namelį Vežėjų g. 4, kuriame dabar veikia Klaipėdos lėlių taetras. Iš karto ėmėme naudoti jo kiemelį edukacijoms, renginiams. Pirmoji Etnokultūros centro šventė įvyko 1991-aisiais vėlų rudenį. Tai buvo adventinė vakaronė. O 1992-aisiais jau ėmėmės organizuoti mieste Užgavėnių ir Joninių šventes.

Ar iki tol Klaipėdoje nevykdavo šios šventės?

Vykdavo, apie 1989-1990-uosius mieste buvo pradėtos organizuoti tokios teatralizuotos šventės Vasaros koncertų estradoje. Šviesaus atminimo Algirdas Jonas Jurgelevičius jas organizuodavo, tačiau žmonės šiuos renginius stebėdavo kaip žiūrovai, o mūsų idėja buvo įtraukti žmones kartu švęsti.

Tą tuo laiku darydavo ansambliai, kurie švęsdavo su savo kolektyvo nariais, pavyzdžiui, „Žemaičių alkierius“ švęsdavo Užgavėnes pagal žemaitiškas tradicijas.

Kokie renginiai ar įvykiai per šį trisdešimtmetį labiausiai įsiminė?

Sunku ką nors išskirti, nes tų įvykių buvo labai daug. Jubiliejaus proga Etnokultūros centre surengėme mūsų renginių afišų parodą. Vien ją žiūrint, matyti, koks didelis įvyko kokybinis pokytis ne tik spaudos, bet ir švenčių turinio, ir žmonių pasaulėžiūros, interesų.

Yra ir liūdinantis pokytis - labai sumažėjo folkloro kolektyvų. Nuo 1993 metų mes rengėme vaikų folkloro šventes „Vėlungis“, į kurias sukviesdavome visus miesto vaikų folkloro kolektyvus, vėliau ir svečių iš regiono, užsienio. Pradžioje, būdavo, šventėje dalyvaudavo ne mažiau kaip 13 kolektyvų vien iš mokyklų, kurie jau drįsdavo eiti į sceną, o dar buvo daug tokių, kurie nedrįsdavo pasirodyti.

Iš viso mieste veikė kelios dešimtys vaikų fokloro kolektyvų. Dabar liko keli.

Tačiau pats Klaipėdos etnokultūros centras tuo metu neturėjo nė vieno savo kolektyvo.

Šiandien turite penkis: „Alką“ ir „Alkiukus“, „Kuršių ainius“ ir „Kuršiukus“, „Senolius“.

Pirmieji pas mus atėjo „Kuršių ainiai“. 1991 metais tai buvo dainų ir šokių ansamblis su folkloro grupe ir veikė prie tuometinės „Sirijaus“ gamyklos.

Irena Nakienė, kuri nuo pirmųjų dienų pas mus dirbo, sako man: „O jeigu mes ateitume į Etnokultūros centrą repetuoti?“ Tada viskas lengvai buvo sprendžiama, ir jie atėjo.

Paskui labai įdomiai ir netikėtai susikūrė „Kuršiukai“. Miestas siuntė savo delegaciją į moksleivių forumą Kudži miestą-brolį Japonijoje. Buvo nuspręsta, kad vaikai prisistatys per Klaipėdos karšto tautinį kostiumą, folklorą ir pan. Iš tiesų delegacija labai gražiai prisistatė, tėveliai pasiuvo jiems drabužius.

Grįžę vaikai nenorėjo išsiskirstyti ir liko Etnokultūros centre su „Kuršiukų“ vardu. Paskui prisijungė „Alka“, prie jos - „Alkiukai“.

Vaikų ansambliuose daugiausia dalyvavo suaugusiųjų ansambliečių vaikai. Paskui tie vaikai suaugo, papildė suaugusiųjų ansamblių gretas.

Vyriausi, kurie dalyvavo dar pirmosiose mūsų repeticijose, yra „Senoliai“. Tai mūsų garbės muzikantai.

Tai jau kelios kartos klaipėdiečių dalyvauja Etnokultūros centro kolektyvuose?

Taip. Ir visi jie yra reprezentaciniai mūsų miesto ir regiono kolektyvai. Penki Etnokultūros centro ansambliai yra pelnę apdovanojimus „Aukso paukštes“, ir dar vienas laukia. Jais visais labai didžiuojuosi.

Ar Etnokultūros centras šiandien išpildo jūsų idėją, viziją, kurią sugalvojote prieš tris dešimtmečius?

30-metis buvo proga pakilnoti senus užrašus, kuriuose fiksuodavau visas idėjas, net tas, kurių tuo metu nebuvo galimybės realizuoti. Man pačiai netikėta, tačiau ilgainiui viskas išsipildė, ką buvau užrašiusi. Esminiai mano pirmosios vizijos dalykai buvo kalendorinių švenčių organizavimas ir edukacijos.

Edukacijas mes organizavome nuo pat pradžių. Tais laikais tai nebuvo dar taip populiaru, tačiau mes buvome įsitikinę, kad tai, ką pasėsime vaikams, sudygs kaip sėklos.

Taip ir buvo, per vaikus žinios pasiekė šeimas, jų tėvelius.

Dabar edukacinė Etnokultūros centro veikla labai išsiplėtė, keičiasi jos formos. Atsirado amatų mokymai. Edukacijas organizuojame ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems, šeimoms. Net karantino metu edukacijos nuotoliniu būdu labai sėkmingai vyko. Prie jų jungėsi moksleiviai ir iš kitų miestų.

Per tą laiką gimė du festivaliai. Tarptautinis folkloro festivalis „Parbėg laivelis“ sėkmingai plaukia nuo 1992-ųjų.

Visai neseniai gimęs nematerialaus, UNESCO saugomo kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“ yra vienintelis tokio pobūdžio festivalis ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Šis festivalis kartu yra proga pristatyti ir į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą įtrauktas vertybes.

Jūsų iniciatyva jau dvi Mažosios Lietuvos nematerialaus kultūros paveldos vertybės įtrauktos į šį sąvadą.

Taip, labai džiaugiamės, kad delmonai ir lietuvininkų dainavimo tradicija įtraukti į šį savadą ir ketiname įtraukti dar daugiau mūsų regiono vertybių. Pažymėtina, kad į savadą įtraukiamos tik tos vertybės, kurių tradicija lig šiol yra gyva.

Kaip šiandien įsivaizduotumėte Etnokultūros centro veiklą dar po 30 ar bent po 10 metų?

Labai sunkus klausimas, nes viskas dabar labai greitai kinta, tačiau išlieka svarbiausias dalykas - kiekvienai veiklai reikia degančio žmogaus. Supratimas, išsilavinimas, žinoma, svarbu, tačiau entuziazmas šioje srityje yra svarbiausias.

Pavyzdžiui, seniai buvo svajota apie dainų klubą, tačiau, kol neatėjo Loreta Dargužienė, jo nebuvo. Lygiai tas pats su lopšinėmis ir žaidinimais. Taip pat savo laiku Rita Šukienė užsidegė tradicinių šokių idėja ir ėmė organizuoti „Vožinio“ vakarus Meno kieme.

Taip atsirado ir labai sėkmingas amatystės projektas, įtraukiantis tiek turistus, tiek ir vietinius klaipėdiečius. Labai plečiasi neofolkloro judėjimas ir tradicinė muzika įgauna vis įdomesnį skambėjimą.

Man regis, svarbiausia, kad Etnokultūros centras puoselėtų glaudų ryšį su žmonėmis, jaustų, ko jiems reikia, ir pasiūlytų tokias veiklas, kurios įtrauktų.

Sidebar placeholder