Festivalis „Plartforma“ žiūrovus kvies ne tik į sales, bet ir po tiltu

Su festivalio prodiusere, menininkų grupės „Žuvies akis“ vadove Goda Giedraityte kalbamės apie festivalio „Plartforma“ ir Klaipėdos kultūrinio lauko pokyčius, šiųmečio festivalio idėją ir programą.

Festivalis „Plartforma“ Klaipėdoje organizuojamas nuo 2005 metų ir šiemet vyks 17-ą kartą. Kaip festivalis pasikeitė per tuos metus, kas yra „Plartforma“ šiandien?

Per septyniolika metų festivalis „Plartforma“ labai keitėsi, tačiau išlaikė pagrindinę savo misiją ir idėją pristatyti šiuolaikinį meną, ypač akcentuojant scenos menus.

Išliko ir tas pats siekis formuoti festivalio programą išlaikant balansą tarp Lietuvos ir užsienio kūrėjų.

Keitėsi per festivalio istoriją šiuolaikinio meno žanrų intensyvumas. Kai pradėjome organizuoti šį festivalį 2005-aisiais, Klaipėdoje nebuvo tiek daug šiuolaikinio šokio reiškinių, nebuvo teatro festivalio, nebuvo naujojo cirko. Tad buvo labai daug laisvų nišų ir erdvės, kurią ir bandėme užpildyti, rodydami, kokios yra šiuolaikinės meno formos.

Metams bėgant Klaipėdos kultūriniame lauke įvyko daug pokyčių, atsirado nauji reiškiniai, nauji festivaliai: teatro festivalis „TheATRIUM“, Jauno teatro dienos, išsiplėtojo „Permainų muzikos“ festivalis, atsirado video- ir animacijos festivalis „Blon“.

Reaguodami į šiuos pokyčius, mes keitėme festivalio „Plartforma“ programą. Beveik atsisakėme joje draminių spektaklių, nekomercinio kino, kurį anksčiau taip pat rodydavome, nebent šokio filmus, kurių dar nedaug. Dabar daugiau orientuojamės į naująjį cirką, kurio dar nėra.

Taip pat ne kartą per festivalio istoriją keitėsi festivalio laikas ir trukmė. Iš pradžių jis vykdavo vasarą, nes atrodė, kad Klaipėdai reikia festivalių šiuo metu. Paskui pamatėme, kad vasarą vis dėlto žiūrovai nori ilsėtis ir ne tiek domisi kultūra.

Vienas įdomiausių garso meno kūrėjų Lietuvoje - Audrius Šimkūnas (aka Sala) - Klaipėdoje rinks ir įrašinės mums negirdimus miesto aplinkos garsus ir pakvies į koncertą „Negirdėta Klaipėda“ po Mokyklos gatvės viaduku. Donato Bielkausko nuotr.

Tada ėmėme organizuoti rugsėjo pradžioje, bet taip pat pastebėjome, kad šiuo metu atsiranda labai didelė kultūrinių reiškinių pasiūla, o dubliuotis laike nesinori.

Prieš kelerius metus atlikome žiūrovų apklausą, iš kurios gavome aiškų signalą, kad festivalis vyksta pernelyg intensyviai, kad per savaitę ar 10 dienų žiūrovas nespėja visko aplankyti, taip pat susidaro ir nemažos išlaidos.

Atsižvelgdami į žiūrovų poreikius festivalio programą išplėtėme laiko atžvilgiu. Praėjusiais metais net suskaidėme festivalį per skirtingus sezonus. Dalis jo programos vyko pavasarį, dalis - rudenį.

Šiais metais labiau susikoncentravome į rudenį ir kviesime žiūrovus rugsėjo-spalio mėnesį.

Akimirka iš spektaklio „Mikado“. Pierre-Yves Chouin nuotr.

Anksčiau „Plartforma“ išsiskirdavo pasirodymais netradicinėse erdvėse. Šiemet dauguma renginių vyks Klaipėdos dramos teatre, Kultūros fabrike ir tik festivalio uždarymo renginys pakvies į naują netikėtą erdvę.

Taip, tai irgi vienas iš svarbių festivalio pokyčių, nes pradinė „Plartformos“ idėja buvo, kad festivalio renginiai vykdavo netradicinėse erdvėse.

Tuo metu, kai festivalį tik pradėjome rengti, tam buvo labai palanki situacija, nes tada tik atsivėrė visuomenei uosto teritorija ir buvo daug erdvių, kurias buvo galima panaudoti.

Šešioliktasis festivalis buvo paskutinis, kai dar glaudėsi viename iš uosto angarų. Dabar ir jo neliko.

Uosto teritorija keičiasi ir netradicinių erdvių lieka vis mažiau. Mes jų ieškome, jaukinamės. Esame darę festivalio projektus „Hofe“, „Klaipėdos energijos“ patalpose.

Šiais metais žiūrovus pakviesime į festivalio uždarymo renginį po Mokyklos gatvės tiltu.

Tiesa, festivaliui persikėlus į rudens sezoną netradicinės erdvės tampa iššūkiu dėl šildymo, vandentiekio ir kt. aspektų, kurie yra svarbūs.

Iš tiesų gaila, kad mažėja industrinių erdvių ir mūsų festivaliui tenka adaptuotis prie tradicinių renginių vietų.

Kita vertus, kai kurie renginiai, pavyzdžiui, kaip festivalio atidarymo pasirodymas „Mikado“, gali vykti tik tradicinėje erdvėje dėl itin aukštų techninių reikalavimų.

Akimirka iš spektaklio „Šiek tiek daugiau“. „Melqart pro“ nuotr.

Kokia šiųmetės festivalio „Plartforma“ programos idėja, akcentai? Pristatykite išsamiau jo renginius.

Kiekvienais metais mąstome, kokią temą pasirinkti kaip festivalio ašį, ant kurios veriame renginius kaip žemuoges ant smilgos.

Šiemet norėjosi kalbėti apie judesį ir garsą. Šiuolaikinio meno tendencijos tokios, kad menininkai skiria labai daug dėmesio garso inovacijoms ir jų panaudojimui scenos menams kurti.

Tad šių metų „Plartformos“ pasirodymai per judesį ir garsą kalbės apie mūsų santykį su savimi, su mus supančia aplinka, apie žmogiškosios prigimties esatį.

Festivalio atidarymui (rugsėjo 13 d. Klaipėdos dramos teatre) parinkome prancūzų kolektyvo Sous le Manteau cirko spektaklį „Mikado, mažos pasakos apie kritimą“. Spektaklis scenoje atkartoja žaidimo „Mikado“ suremtų strypų struktūrą, tik šįkart ji milžiniška. Šeši akrobatai pasiruošę beprotiškiausiems iššūkiams. Jaudulys kyla iš žinojimo, kad viskas gali sugriūti bet kurią akimirką! Bet tegu prasideda žaidimas…, patiksiantis tiek šeimoms, tiek ir ieškantiems gyvenime pusiausvyros.

Akimirka iš spektaklio „Mos“. Pinelopi Gerasimou nuotr.

2019 m. net keliais svarbiais apdovanojimais Italijoje įvertintas šokio spektaklis „Šiek tiek daugiau“ (Zoé Bernabéu ir Lorenzo Covello) Klaipėdoje bus parodytas spalio 27 d. Jis taip pat bus pristatytas ir Kretingos (spalio 25 d.) bei Priekulės (spalio 26 d.) publikai.

Tai - dar vienas pusiausvyros tyrimas, kai siekiama priartėti prie ribų, prieš pat lūžio tašką. Pusiausvyra tarp dviejų protų, dviejų kūnų, tarp žodžių ir judesių. Meilė kaip lažybos, kaip bandymas, kaip galimybė fizinei ir emocinei metamorfozei. Dar truputis - ir viskas sugriūtų.

Prancūzų trupės Compagnie Fleur Lemercier šešėlių teatro ir gyvos muzikos spektaklis „Tamsioji materija“ - apie vieną iš labiausiai neapibrėžtų fizikos temų, gaubiamų nežinomybės ir neapibrėžtumo, bet kartu skatinančių smalsumą ir menines fantazijas. Žiūrovai (kurių amžius neribojamas) viso spektaklio metu (rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d.) kviečiami laisvai judėti ir keisti savo žiūros tašką, ko dėka scena tampa kūrybiška ir interaktyvia žaidimų aikštele.

Čia ir dabar gimstantys garsai yra ir spektaklio „Out of the Box“ muzikinis pagrindas. Festivalyje pristatomoje premjeroje (rugsėjo 27 d.) kūrybinė komanda (K. Novikova, G. Giedraitytė, A. Mažonas, D. Bielkauskas, M. Eidrigevičius) vysto žmogaus ir dėžės santykių temą.

Scenoje pasirodys 3 skirtingo amžiaus, profesinio išsilavinimo ir gyvenimiškos patirties atlikėjai. Jie reprezentuos skirtingus gyvenimo tarpsnius, kuriuose vis kitaip priimame ir vertiname „dėžės“ sampratą. Dėžė spektaklyje tampa jo ašimi. Stovinti scenoje ji - ne tik uždara, ribojanti erdvė, bet ir atradimų vieta (kaip kad lobių skrynia ar muzikinė dėžutė). Rekomenduojama tarpdisciplininio meno mėgėjams ir eksperimentinio garso gurmanams.

Kinematografinio garso mėgėjus sudomins ir spalio 3 d. pristatomas spektaklis „MOS“. Tai - vizuali judesio, garso ir vaizdo sąveika, kurioje du atlikėjai filmų scenas ir judančių vaizdų serijas įgarsina su originalių garso prietaisų pagalba ir savita plastikos išraiška. Spektaklio choreografė Ioanna Paraskevopoulou (Graikija) su šiuo darbu šiemet įtraukta ir į Europos šokio tinklo „Aerowaves“ sudarytą „Twenty23“ perspektyviausių kūrėjų dvidešimtuką.

Autentiškas istorijas gyvais instrumentais, tikrais smegenų tyrimo aparato MRI garsais ir balsu įgarsins Indrė Dirgėlaitė, Vytautas Labutis, Kristupas Kmitas ir D. Bielkauskas. Audiovizualinė improvizacija „Brain Poetry“ (spalio 18 d.) - apie gebėjimą nepalūžti, kovoti su savimi ir aplinka bei judėti tolyn. „Kas verčia kūną bėgti nuo realybės? Ką aš renkuosi? Ryšys tarp emocijų, jausmų ir kūno… Neskaityk… Nežiūrėk… Gyvenk.“

Garso meno archeologams festivalis šiemet dovanoja ir susitikimą su vienu įdomiausių šio žanro kūrėjų Lietuvoje - Audriumi Šimkūnu (aka Sala). Jau keletą dešimtmečių garso meno sferoje dirbantis kūrėjas spalio pradžioje reziduos Klaipėdoje, kur rinks ir įrašinės miesto aplinkos garsus. Kūryboje menininką domina tylūs, dažnai net negirdimi garsai, kurių klausymui jis naudoja netradicines technines priemones: povandeninius ar kontaktinius mikrofonus, seisminius daviklius, elektromagnetinių laukų antenas ir kt.

Šalia Klaipėdos vietogarsių rinkimo ir dokumentavimo meninės rezidencijos metu A. Šimkūnas visus mėgstančius vaikščioti ir norinčius išgirsti negirdima pakvies į garsines ekskursijas po miestą. O spalio 28 d. jo surinktų garsų žemėlapiai virs autorine garsine kompozicija „Negirdėta Klaipėda“ ir vizualiu koncertu, kurio premjera taps festivalio uždarymo renginiu netradicinėje erdvėje.