Fotografė Monika Požerskytė-Kalvelė: pagalvojau, kad nykimas ir senatvė daug įdomesni

M. Požerskytė-Kalvelė papasakojo apie Klaipėdoje eksponuotą fotografijų ciklą, savo kūrybinį kelią, santykį su portreto fotografija bei susidomėjimą nykimo tema.

Ciklo pavadinimas „Natiurmorto gyvenimas“ skamba gana prieštaringai. Kaip jį paaiškintumėte?

Pats žodis „natiurmortas“ (pranc. nature morte) išvertus reiškia „mirusi gamta“. Tai kažkas, kas jau iš tikrųjų yra mirę. Man atrodo, nuo seno tapytojai visą laiką įdėdavo į natiurmortą kažkokį elementą, kuris yra mirties ženklas. Kartais tiesiogiai - kaukolę, kartais kažkokį nuvytusį daiktą, laiko tėkmės parodymą, pavyzdžiui, smėlio laikrodį.

Tam, kas namuose atrodo kaip išmetamas, nebenaudojamas daiktas, aš suteikiu antrą gyvenimą, perkeldama jį į fotografiją, sureikšmindama jį, spausdindama ant medžio ir parduodama. Taip aš suteikiu dar vieną šansą į gyvybę daiktui, kuris jau būtų ją praradęs.

Kaip kilo mintis sukurti tokį fotografijų ciklą?

Galima sakyti, aš esu portretistė. Visuose mano projektuose pagrindinis herojus būdavo žmogus. Taip pat daug dirbau reklamos, komercinės fotografijos srityje - ten irgi atsirasdavo žmogus.

© Asmeninio albumo nuotr.

Būtent dėl komercinių projektų buvau sustojusi, atsitraukusi dėl per didelio dirbtinumo, per didelio „Photoshop'o“ naudojimo. Man viskas atrodė dirbtina ir netikra. Net vaizdas visiškai susintetintas, atsiradus „Photoshop'ui“.

Visa komercija ir visi pardavimai yra apie jauną žmogų ir jo grožį, o aš pagalvojau, kad nykimas ir senatvė daug įdomesni, bet visiškai neišviešinti.

Tam, kas namuose atrodo kaip išmetamas, nebenaudojamas daiktas, aš suteikiu antrą gyvenimą, perkeldama jį į fotografiją, sureikšmindama jį.

Atsitraukus nuo komercijos, atsirado lėtas stebėjimas. Tie visi nykstantys, nužydėję ir pamesti daiktai, pavyzdžiui, supuvę bananai, po truputį atsirado mano akiratyje.

Tai buvo lėtas ir ramus fotografavimas namuose, atsitraukimas nuo „Photoshop'o“, sintetikos ir tik vieno amžiaus garbinimo.

Kas jus labiausiai domina fotografuojant žmogų?

Iš tikrųjų mane domina tik viena sekundė - sekundė, kai žmogus atsipalaiduoja, nebemato manęs, nebepozuoja. Man svarbiausia, kad ta sekundė įvyktų per mūsų susitikimą. Kai žmogus nebegalvoja „Kaip aš atrodau?“, „Koks aš esu?“, o būna savimi ir galbūt jau pavargsta vaidinti kažką kitą. Žvilgsnyje atsiranda toks gylis.

© Asmeninio albumo nuotr.

Kada prasidėjo jūsų kūrybinis kelias?

Nuo studijų. Po dvyliktos klasės įstojau į Vilniaus dailės akademiją, pasirinkau fotografijos ir medijų meną, ten baigiau magistrantūrą. Bet aplink menas buvo visada, nes mano tėtis - fotografas. Kūrybinėje aplinkoje esu nuo gimimo, bet mano, kaip kūrėjos, kelias prasidėjo nuo mokslų.

Kaip vystėsi jūsų kūryba? Nuo kokių fotografijos žanrų pradėjote?

Pradžioje buvo autoportretų serijos - ir bakalaureate, ir magistrantūroje. Buvo labai stipri savianalizė. Po to išbandžiau save reportažinėje fotografijoje, bet supratau, kad ne mano. Nei reklama nebuvo mano sritis. Tada supratau, kad man įdomiausia žmogus, dėl kontakto su juo.

Kokios temos jus traukia labiausiai?

Turbūt socialinės. Mano projekte „100 metų kartu“ Lietuvos istorija buvo papasakota per žmogų. Taip pat buvo labai įdomus cirko projektas „Post Circle“ - apie tai, kaip toje bendruomenėje gyvena žmonės.

Kadangi jau ne pirmus metus dėstote, ką jūs norite perduoti jauniesiems fotografams ir medijų meno kūrėjams?

Turbūt svarbiausia, kad pati fotografija yra labai plati, prasminga, įdomi ir gili.

Tai, ką mes dabar matome socialiniuose tinkluose - „Instagram'e“, „Facebook'e“ arba „Pinterest'e“ - labai maža visos fotografijos dalis, tik paviršutinis fotografijos sluoksnis. Stipresnis ir įdomesnis projektas tikriausiai net bus cenzūruojamas, nepereis jokių algoritmų. Per pirmuosius mūsų susipažinimus su studentais rodau projektus, kurie nematomi internete. Atrodo, didžiulė laisvė, bet iš tikrųjų tų apribojimų yra net daugiau nei buvo anksčiau.

Ar, jūsų manymu, šiandien fotografijai sunkiau patraukti žiūrovo dėmesį?

Nemanau. Pavyzdžiui, dabar jaunimui įdomi analoginė fotografija - jie fotografuoja su juosta, ryškina ją. Ateina karta, kuri nori išbandyti tuos pačius procesus. Nemanau, kad kiekviena karta labai skiriasi nuo prieš tai buvusios. Ta fotografija niekur nedingo.