Geležies gimimas molinėse įsčiose

Būtent toks yra geležies lydymo iš balų rūdos likimas. Siekiant gaivinti istorinę atmintį šį mėnesį Daubarių piliakalnių aplinkoje vyko jau penktasis archajiškai metalurgijai dedikuotas tarptautinis festivalis. Jo metu pasiektas rekordas: iš 15 kg balų rūdos per kelias valandas pavyko išlydyti beveik 5 kg geležies.

Rezultatas - solidus, nes pirmieji bandymai baigdavosi vos keliais šimtais gramų geležies, buvo klaidžiota painiais metalurgijos paslapčių labirintais, daug eksperimentuota, ir ši patirtis leidžia plačiau apžvelgti temą.

Pragariška ugnimi alsuojantiems eksperimentinės archeologijos procesams vadovaujantis dr. Gvidas Slah parengė savo lauko užrašų kygutėje fiksuotų duomenų analizę, kuri bus viešai pristatyta pirmą kartą.

Kaip mokslininkui pavyko perprasti protėvių technologijas? Kokios buvo klaidos, atradimai ir kokie visuomenėje sklandantys mitai apie mūsų balų rūdą labiausiai erzina?

Kalviškas azartas

Idėja organizuoti išskirtinai archajiškai metalurgijai, kalvystei dedikuotus renginius gimė jau šeštos kartos kalvių dinastijos atstovui viekšniškiui Martynui Stankui. Netoli Mažeikių miesto, unikalioje aplinkoje stūksančius kuršių Daubarių piliakalnius gyvosios istorijos festivaliams jis pasirinko neatsitiktinai.

„Šviesaus atminimo archeologas Vytautas Daugudis 1975 metais tyrinėjo Daubarių piliakalnių gyvenvietę, kurioje rado geležies lydymo krosnelių, vadinamų rudnelėmis, likučių. Kitaip - kuršių laikų metalurgijos vietą.

Mane, kalvį, ypač suintrigavo idėja pamėginti atkurti geležies lydymo procesą naudojant tokias pačias medžiagas, technologijas kaip prieš 1000 metų. Per kiek laiko ir kokį kiekį žaliavos įmanoma išlydyti vienoje rudnelėje? Kokia bus kokybė?" - pasakojo M. Stankus.

Jo trys sūnūs (jauniausiajam - šešeri) taip pat mojuoja plaktukais, kūjais ir kala įkaitintą geležį, padėtą ant priekalo; tikėtina, auga septintoji kalvių Stankų karta.

„Žmonai Inesai nėra mielesnio kvapo už geležies ir anglių, kuriuo persismelkę būna mano plaukai. Pasitariau su ja, kolegomis kalviais, ir mūsų šeimos įkurta VšĮ “Stankaus kalvė„ nuo 2021 metų pradėjo organizuoti tarptautinius gyvosios istorijos festivalius “Geležinė Daubarių istorija", kuriuos finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Mažeikių rajono savivaldybė.

Kiekvieno renginio metu kviestiniai dalyviai demonstruoja senovinius amatus, tačiau renginio ašimi virsta geležies lydymo vieta. Tarsi metalurgijos laboratorija po atviru dangumi", - palygino viekšniškis.

Viena iš pagrindinių „Geležinės Daubarių istorijos“ organizatorių I. Stankienė prisiminė, jog vyro užsidegimas rekonstruoti baltų genčių laikus menantį geležies lydymo procesą, kalvystės subtilybes gimė dar seniau.

„Gal prieš 25 metus Stankų kalvėje buvo atliktas geležies lydymo bei plieno kalviško suvirinimo eksperimentas. Vyrui, smalsiam ir mėgstančiam eksperimentuoti, ieškoti kažko naujo kalviui, norėjosi neapsiriboti vienu ar keliais bandymais. 

Susiklosčius aplinkybėms, Daubariuose geležies lydymo eksperimentas buvo pakartotas. Kartu vienas pagrindinių tikslų buvo ir tebėra gyvai parodyti žmonėms, kaip senovėje sudėtinga buvo pagaminti geležį, leisti suvokti jos vertę“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo I. Stankienė.

Todėl festivaliuose dalyvauja ne tik kalviai rekonstruktoriai iš Lietuvos bei kitų šalių, bet ir Vilniaus dailės akademijos studentai.

„Per tuos penkerius metus susiformavo ir toliau formuojasi ištikima Daubarių festivalio bendruomenė, kuri aktyviai prisideda prie renginio veiklų, įtraukiant šeimos narius. Daubariai - tarsi magnetas“, - palygino ji.

Gelžemių paslaptys

Siekiant padėti aiškiau suvokti, koks yra geležies kelias, suprasti naudojamų terminų reikšmes, trumpai apžvelgsime istoriją ir procesą.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje patys seniausi - V a. pr. Kr. siekiantys geležies lydymo pėdsakai aptikti Klaipėdos miesto pietiniame paribyje esančiame Žardės-Bandužių archeologiniame komplekse. Jame rastas didžiulis, apie 2 tūkst. metų naudotas metalurgijos centras, užimantis mažiausiai 14 ha plotą. Rasti įvairūs su geležies lydymu susiję radiniai, pasakojantys apie įdomų ir sudėtingą amatą.

Žmonai nėra mielesnio kvapo už geležies ir anglių, kuriuo persismelkę būna mano plaukai.

„Dabar jis yra apaugęs įvairiais mitais. Esą Lietuvoje mūsų protėviai per tūkstantmečius jau išnaudojo visus balų rūdos telkinius. Neva iš vietinės rūdos išlydytos geležies neįmanoma nukaldinti kalavijo, nes ji - nekokybiška. Keliamos versijos, jog visi viduramžiais ir anksčiau turėti geležiniai ginklai - importiniai. Taigi, mane, kaip kalvyste užsiimantį archeologą, tie pramanai gerokai intrigavo: norėjosi juos paneigti arba patvirtinti“, - pasakojo dr. G. Slah.

Anot jo, Lietuvoje archajišku būdu geležies niekas nebelydo apie 100 metų, todėl nyksta ir kolektyvinė atmintis apie pačios žaliavos kilmę, procesą. Peiliai, kirviai ir kiti geležiniai įrankiai mums tapo tokie įprasti, jog nebežinome, kaip jie buvo gaminami žiloje senovėje.

Visa ko pradžia - rūdos telkinio radimas. Lietuvoje renkama limonitinė geležies rūda vadinama balų, pelkių, ežerų, pupų ar gelžemės rūda. Ji mūsų krašte yra sudėtinė dirvožemio dalis ir aptinkama šaltiniuotų upių, ežerų pakrantėse.

„Turbūt visi esame matę rusvomis juostomis nusidažiusius upeliukus, pelkėtas vietas. Tai - balų rūdos oksidai, kitaip - rūdys, o pati žaliava yra žemėje“, - teigė mokslininkas.

Aptikus balų rūdos telkinį labai sunku iš akies nustatyti, kiek rūdoje yra pačios geležies: gali atrodyti, kad sluoknis - labai rūdingas, bet realiai pačios geležies - labai mažai. Bendroje masėje grynos geležies gali būti nuo 2 proc. iki 60 proc. Balų rūdoje turi būti mažiausiai 17 proc. geležies, norint ją išlydyti, antraip visas sunkus darbas nueis perniek.

Paplitęs mitas, jog Lietuvoje per tūkstančius metų išeksploatuoti visi balų rūdos telkiniai.

Šiais laikais cheminės sudėties duomenys gaunami ištyrus rūdą laboratorijoje. Senovėje žmonės greičiausiai remdavosi ilgamete patirtimi ir iš kartos į kartą perduodamomis žiniomis: vengdavo kasti rūdingą smėlėtą sluoksnį ir ieškodavo, kur yra kietesnis. Rūda turi būti susiformavusi į tam tikrą lęšį, protėviai įvertindavo jo lūžį, žiūrėdavo, ar viduje - smėlis, ar yra papildomos mineralizacijos gyslos.

Be kita ko, lizdais, pavieniais gabalais ir sluoksniais aptinkamos balų rūdos ištekliai turi savybę atsinaujinti: išnaudotuose rūdynuose po daugelio metų vėl atsiranda rūdos telkinių, o iš mažo židinėlio išauga nemenki rūdos lizdai.

Šuliniai ir sarkofagai

Kitas etapas - rūdos plovimas: šiuo tikslu išsikasdavo ir mediniais rąsteliais, lentomis sutvirtindavo šulinius (netoli Žardės piliakalnio rastas ne vienas toks kuršių laikus menantis objektas).

„Geležies dalelės yra sunkesnės už smėlį, todėl imdavo medinį dubenį ar išskaptuotą lovį, geldą su vandeniu ir maišydavo, skalaudavo. Buvo siekiama pašalinti visą smėlį ir kitas priemaišas. Panašiai nusėda aukso dulkės: ko gero, esame matę filmuose, kaip prie upių Amerikoje tokiu būdu aukso ieško“, - pasakojo G. Slah.

Išplautą ir susmulkintą rūdą reikėdavo išdegti moliu aplipdytoje duobėje, lauže. Tokiu būdu rūda prisodrinama, chemiškai pasikeičia, ir žaliavą jau galima lydyti.

Atskirai dar reikėdavo pasiruošti medžio anglių. Šiuo tikslu senovėje žmonės sukraudavo didelę nukirstų ir supjaustytų vienodo ilgio rąsteliais malkų (kaitresnio uosio, ąžuolo, bet ir beržas tinkamas) stirtą: kūgio pavidalo antžeminį židinį.

Ant tokio kūgio viršaus uždėdavo velėnos, tada užpildavo žemėmis. Naudodavo ir kitą metodą, kai pirma kūgis aplipdomas storu molio sluoksniu, o tada užpilamas žemėmis. Esmė: viduje turi susidaryti vadinamoji redukcinė (beorė) aplinka.

Padegus (pro specialiai, iš visų keturių šonų padarytas angas) stirtą reikėdavo liepsnas gesinti, angas uždaryti ir palikti kūgį smilkti. Jei per anksti tai padarysi - sarkofago viduje malkos nevirs anglimis, viduje bus žalia mediena. Jei per ilgai liepsnos - tiesiog sudegs ir virs pelenais. Taigi, procesą reikėdavo valdyti, stebėti, budėti, o tai trukdavę net iki trijų parų.

Tęsinys - kitame numeryje.