Grabšyčiai. Kaimynams savo žemes išdalinęs kaimas

Susiformavo po Valakų reformos

Pagal teritoriją Grabšyčiai šiandien yra mažiausias Kūlupėnų seniūnijos kaimas, apimantis tik 38,1 ha plotą, kuriame stovi trejetas sodybų. Tačiau daugiau kaip prieš 100 metų Grabšyčiai buvo viena didžiausių Kartenos valsčiaus gyvenviečių. Kaimas apėmė per 1 tūkst. ha plotą, kuriame dabar plyti Grabšyčiai ir Sauseriai bei dalis Kūlsodžio, Lapgaudžių ir Dauginčių kaimų.

Tuo metu Grabšyčius vakaruose supo Salanto, pietuose – Minijos, o pietryčiuose – Mišupės upės. Rytuose jie ribojosi su Prystovais ir Stropeliais, šiaurėje – su Kūlsodžiu, vakaruose – su Kūlupėnais, o pietuose – su Dauginčiais. Vakariniame pakraštyje ošė Tamožinės miškas, o rytiniame – Grabšyčių pušynas.

Kaimui priklausė ir dalis kairiajame Minijos krante esančių žemių: slėnio pievos bei dalis Šilpelkės miško. Miške netoli Dauginčių II piliakalnio ir šiandien tebestūkso suplokštėjęs pylimas, kuriuo nuo XVI a. Valakų reformos iki XX a. Lietuvos žemės reformos ėjo riba tarp Grabšyčių ir Dauginčių.

Kaimas ir užusienis Rusijos generalinio štabo karininkų 1865–1866 m. parengtame Kretingos apylinkių žemėlapyje.

Kaimas formavosi nuo priešistorinių laikų apgyvendintoje vietovėje, kurioje, kaip liudija netoli Minijos ir Salanto santakos aptikti archeologiniai radiniai, pirmieji žmonės apsigyveno naujojo akmens amžiaus (neolito) pabaigoje – senojo bronzos amžiaus pradžioje.

Vėliau, I–XIII a., čia gyvenę kuršiai ir jų protėviai netoli upių santakos esantį kapinyną bei aukštai virš Minijos klonio stūksantį piliakalnį su priešpiliu ir papėdės gyvenviete paliko.

Grabšyčių kaimas susiformavo XVI a. antroje pusėje, įgyvendinus Valakų reformą. Jam vardą davė pirmųjų naujakurių Grabšių šeima, kurios palikuonys vadinti Grabšyčiais. Iš pradžių kaimas priklausė valstybinei Platelių seniūnijai, o XVIII a. pab. – XIX a. pradžioje atiteko Kartenos dvarui.

Valakinė gyvenvietė išaugo pietinėje žemių dalyje (dab. Sauserių kaime), abipus šiaurės – pietų kryptimi nutiestos apie pusės kilometro ilgio pagrindinės gatvės. XVIII a. antroje – XIX a. pirmoje pusėje pora vienkieminių naujakurių sodybų išaugo pietrytiniame žemių pakraštyje, netoli Minijos ir Mišupės santakos.

Dar viena naujakurių sodyba buvo pastatyta kitame Minijos krante, plėšininėje Šilpelkės miško ir ganyklų žemėje. Ji atsidūrė už valakais išmatuotų dirbamos žemės laukų, todėl buvo laikoma kaimui priklausančia vienkiemine gyvenviete – Grabšyčių užusieniu.

Kaimas ir palivarkas Prūsijos karo kartografijos tarnybos 1913 m. parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje.

Įdirbta žemė – grafams, sodybos – nugriautos

Kaimą apraizgė tankus lauko keliukų tinklas, jungęs gyvenvietę su dirbamos žemės sklypais, bendrosiomis ganyklomis, šienaujamomis pievomis, miškais ir aplinkiniais kaimais. Per Miniją Dauginčių ir Sakuočių link vedė pora nuolatinių brastų, per kurias gyventojai kėlėsi vykdami į Kartenos miestelio turgų, bažnyčią arba atlikti baudžiavinių prievolių Kartenos dvare.

Tikinčiųjų dvasiniais reikalais iš pradžių rūpinosi Platelių, o vėliau – Kartenos parapijos dvasininkai. Kalnalyje 1771 m. pastačius filijinę Šv. Lauryno bažnyčią, dalis kaimo tikinčiųjų, dažniausiai krikštydami nesantuokinius kūdikius, naudojosi ir jos kunigo paslaugomis.

1845 m. pabaigoje surašytame Kartenos parapijos tikinčiųjų registre Grabšyčiuose buvo įregistruota 18 katalikų šeimų, kurias sudarė 138 žmonės. Iš jų buvo 76 suaugę ir 62 vaikai, 70 moterų ir 68 vyrai. Visus gyventojus galime suskirstyti į dvi grupes: nuolat savo namuose gyvenančius šeimos narius bei šeimų išlaikomus šeimyniškius.

Nuolatiniai kaimo gyventojai buvo Juozapo Lūžos, Tado Slušnio, Juozapo Miliaus, Jono Silio, Jeronimo Eitavičiaus, Teodoro Norvilos, Nikodemo Silio, Juozapo Karčiauskio, Ignoto Norvilos, Antano Narmanto, Jono Juodzinio, Petro Kristopo, Juozapo Krimo, Antano Jucio, Teodoro Daukanto, Jono Slyžiaus, Juozapo Valančiaus ir Juozapo Stropaus šeimos, kuriose buvo 85 žmonės. Jų namuose glaudėsi 53 šeimyniškiai: įnamiai ir samdiniai.

Gausiausios buvo Antano ir Rozalijos Narmantų bei Jono ir Petronėlės Juodzinių šeimynos, kuriose gyveno po 11 asmenų.

Daugumą kitų šeimynų sudarė 7–8 asmenys. Mažiausios buvusios Juozapo ir Viktorijos Karčiauskių bei Ignoto ir Veronikos Norvilų šeimynos, turėjusios po 5 narius. Samdinių ir įnamių neturėjo vienintelė Teodoro ir Apolonijos Norvilų šeima, kurioje augo ir žemės ūkio darbuose tėvams talkino vaikai Juozapas, Kazimieras, Pranciška ir Ona.

Nuo įsikūrimo kaimas turėjo kapines, veikusias Salanto kairiajame krante netoli santakos su Minija. Joms kaimiečiai parinko slėnyje esančią terasą, kurioje mirusieji laidoti nuo priešistorinių laikų. Kapines apjuosė grioviu ir žemių pylimu, kurį sutvirtino laukuose surinktais akmenimis.

Čia mirusius artimuosius laidojo iki XVIII a. pabaigos, o paliepus juos vežti į Kartenos parapines kapines, senojoje laidojimo vietoje iki XX a. 2-ojo dešimtmečio pabaigos retsykiais be kunigo amžinybėn išlydėdavo savižudžius, nekrikštus, iš upių ištrauktus skenduolius, epideminių ligų aukas. Mirusiųjų ramybę saugojo kapinių centre stovėjusi koplytėlė ir trejetas monumentalių kryžmiškų kryžių.

Senoji kaimo koplytėlė. Juliaus Kanarsko nuotr., 1984 m. Kretingos muziejus

1846 m. kaime buvo 20 baudžiauninkų sodybų, o 1849 m. grafo Prano Pliaterio Kartenos dvare baudžiavos jungą vilko ir įvairias baudžiavines prievoles atliko 145 kaimo valstiečiai. 1865–1872 m. duomenimis, Grabšyčiuose stovėjo 19 sodybų: 18 kaime ir 1 užusienyje.

Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, grafai Pliateriai sumanė į Grabšyčius perkelti visą dešiniajame Minijos krante jiems likusią Kartenos dvaro dirbamą žemę, o jai administruoti įkurti palivarką. Grafai sau pasiliko įdirbtą žemę, o kaimo sodybas nugriovė, vietoje jų pastatydami palivarko administracinį, gyvenamuosius ir ūkinius-gamybinius statinius.

Palivarke dirbti liko kelios kumečiais tapusios ir kumetynuose apgyvendintos žemdirbių šeimos.

Įkūrę palivarką, grafai Pliateriai nuo Plungės–Kartenos plento pro Bulikus ir Prystovus iki naujosios valdos nutiesė naują tiesų kelią, kurį vietos gyventojai netruko pavadinti Prancūzkeliu. Vėliau kelias buvo pratęstas iki Kūlupėnų ir sujungė palivarką su Kretingos–Salantų plentu.

Marijos skulptūra iš senosios koplytėlės. R. Sargūno (kairėje) ir Ž. Vaivadienės nuotr., 1978 m. ir 1981 m. Kretingos muziejus

Teko kurtis iš naujo

Kitapus Minijos buvęs Grabšyčių užusienis taip pat liko dvarui. Šioje vienkieminėje sodyboje grafai, užtvenkę Miniją, pastatė palivarko vandens malūną, kuriuo už atitinkamą mokestį naudotis galėjo ir aplinkinių kaimų gyventojai.

Iš baudžiavos paleistiems žemdirbiams teko kurtis iš naujo. Jų sodybos buvo iškeldintos į naują vietą – į kaimo žemių šiaurės rytiniame pakraštyje, šalia Kūlsodžio, buvusias akmeningas, krūmais ir mišku apaugusias bendrąsias ganyklas, kuriose netrukus išaugo naujas gatvinis Grabšyčių kaimas. Plėšininėje žemėje buvo suformuoti ir žemdirbiams išsipirkti išdalinti 39 žemės sklypai, už kuriuos grafams Pliateriams išperkamuosius žemės mokesčius 1870 m. mokėjo 93 valstiečiai.

1905–1913 m. Grabšyčių kaime stovėjo 17 sodybų, kuriose 1902 m. gyveno 105 žmonės, o palivarke buvo 39 gyventojai.

Kaimo branduolį sudarė abipus pusės kilometro ilgio gatvės stovėjusios 12 sodybų. Jose šeimininkavo mažažemiai valstiečiai, dėl to gyvenvietė iki Pirmojo pasaulinio karo neoficialiai dar vadinta Bobeliais. Turtingesni, t. y. daugiau žemės valdę valstiečiai, kūrėsi šiaurinėje kaimo žemių dalyje, kur vienkieminės jų sodybos buvo vadinamos Medsėdžiais I, Medsėdžiais II ir Medsėdžiais Didžiaisiais (arba Pūstaunyčia).

Šiaurės rytuose kaimas siekė Pleikės pelkes, per kurias buvo iškastas „karnolis“ – melioracijos griovys. Šalia šių pelkių driekėsi dažnai vandens apsemiama apie 19 ha dydžio Šlapinių pieva, tarp kurios ir Stropelių kaimo tęsėsi Rendinės – sausos kalvotos pievos. Tarp Šlapinių pievos ir Skaudalių kaimo buvusi Aukštinėmis vadinama ariamos žemės dirva, į kurios galą rėmėsi nedidelė, šlapia Žalkalvio pieva. Aukštinių dirvą taip pat siekė Kankolynė – kemsuotos akmeningos pievos.

Per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą Grabšyčių kaime 1923 m. buvo įregistruoti 22 ūkiai ir 121 gyventojas, o palivarke – 10 kiemų ir 62 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, palivarkas buvo išparceliuotas, o jo žemė išdalinta kumečiams, kariuomenės kūrėjams savanoriams bei kitiems kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės dalyvavusiems kariams, kurie naująją gyvenvietę žuvusio kovų draugo Jono Sauserio garbei pavadino Sauseriais.

Naujo kaimo pietine riba tapo Minijos upė. Kitapus jos pasilikusi palivarko žemė atiteko Lapgaudžių, o vandens malūnas su dalimi Šilpelkės miško – Dauginčių kaimams.

Tokiu būdu tarpukariu kaimui liko tik šiaurinė istorinės žemės dalis, o nuo pietinėje dalyje įsikūrusių Sauserių Grabšyčius visiškai atskyrė 1931–1932 m. danų firmos „Højgaard & Schultz“ nutiestas Telšių–Kretingos geležinkelis.

Vykdant Lietuvos ir kitas žemės reformas bei kaitaliojant kaimų ribas, Grabšyčiai neteko ir vakarinės žemių dalies, siejusios juos su Salanto upe ir Tamožinės mišku. Ši žemių dalis buvusi prijungta prie išsiplėtusio Kūlsodžio kaimo.

Labai sparčiai kaimas ėmė nykti jau pirmaisiais sovietinės okupacijos dešimtmečiais. Prabėgus šiek tiek daugiau kaip 35 metams nuo pirmojo Lietuvos gyventojų surašymo, 1959 m. jame tebuvo likę 48 gyventojai, t. y. beveik tik trečdalis buvusios populiacijos. Dar po 20-ies metų kaime gyveno 5 vyrai ir 8 moterys, o 2001 m. – tik 2 moterys.

Nykstantį Grabšyčių kaimą ilgai dar sergėjo prie gatvės stovėjusi koplytėlė su kaltiniu ornamentuotu kryželiu ir Švč. Mergelės Marijos skulptūra, registruota Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąraše (unikalus objekto kodas 15075).

Skulptūra buvusi neįprasta, nes išradingas liaudies meistras rankas išdrožė ir sumontavo taip, kad jas galima būtų lankstyti per alkūnes bei pakelti ir nuleisti ties pečiais. Deja, skulptūra iki mūsų dienų neišliko, dingo 1984 m., o koplytėlė sunyko.

Šiandien kaimo ramybę saugo pietinėje jo dalyje, šalia buvusios gatvės ir sodybvietę ženklinančio vienišo medžio, XXI a. pradžioje pastatyta nauja koplytėlė su Marijos skulptūra.