Gražinos skiltis: „Čiužbina“ - svetimbūvis?

Vienoje situacijoje, galvon užklydus žodžiui „čiužbina“, pradėjo suktis mintis, kaip išversčiau iš rusų į lietuvių kalbą? Turbūt tektų bandyti naujadarą „svetimbūvis“?

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel.(8 46) 38 52 97 darbo dienomis 10-13 val. arba rašyti el. paštu [email protected]

Kviečia senjorus

Senjorų klubas, veikiantis Benduomenės namuose, Debreceno g. 48, kviečia prisijungti senjorus. Klubas turi ir ansamblį „Klaipėdos zunda“ su ilgametėmis veiklos tradicijomis. Jeigu susidomėjote, skambinkite tel. 8 685 08 010.


 

O tą rusišką „čiužbina“ irgi kažkas sugalvojo. Gal koks literatas, sprukęs nuo carinės ochrankos, o gal jau toji karta, kuri bėgo nuo proletariato siautėjimo po vadinamosios spalio revoliucijos? Ir visko gali būti, kad „čiužoj“ (svetimas) susiliejo su anglišku veiksmažodžiu „to be“ (būti). Tik spėlioju, nes „čiužbina“ žodžio kilmės aiškinimų nepavyko aptikti.

O tas „čiužbina“ atklydo per radiją „Svoboda“ klausantis Troickio muzikinės apžvalgos. Neįsidėmėjau baltarusių - moters ir vyro - pavardžių, subūrusių internacionalinę muzikantų komandą, besiblaškančią po Europą. Jų atliekami opusai - techno stiliaus.

Jis man svetimas. Bet turbūt artimas tiems baltarusiams. Beje, iš savo šalies jie pasitraukė į „čiužbiną“ gal prieš 10 metų. Girdėtame opuse kažkas jaudino. Gal per techno garsus besiliejantis staugimas...

Lietuvės svetimbūvis

Iš mano aplinkos nemažas būrys, susmukus geležinei uždangai, legaliai, nelegaliai išskrido į kitus kraštus. Daugiausiai - į JAV. Dažniausiai - prižiūrėti Alzheimerio užkluptų ar su demencijos apraiškomis.

Tokius slaugė ir mano viena draugė. Ištvėrė tik dvejus metus. Grįžo su šiokiu tokiu kapitalu namo statybos pradžiai.

Kaip ji gyveno, neslėpė. Pradžioje ji be poilsio dienų slaugė Alzheimerio pažeistų žmonių porą. Tą periodą ji prisiminė maždaug taip: „Tėvams, sesei juk neparašysi, kaip sunku, kai jau atrodydavo - nebeištversi. Draugų irgi negąsdinsi.

Išsigelbėjimas - dienoraštis. Ir retsykiais - didelė dozė alkoholio, kai kitą dieną galvos skausmas toks stiprus, kad užgožia ir visas namų nostalgijas, kai koncentruojiesi atlikti tik tai, už ką gan nedidelius pinigus mokėjo sergančiosios poros vaikai“, - kitaip nei kiti emigravusieji ir grįžusieji, neslėpė ji.

Paskui prižiūrėjo kitą pagyvenusiųjų porą. Kiek lengvesnis variantas: galėdavo išlėkti pabėgioti po parką, turėjo poilsio dienų, kai savaitgaliais senukus dabojo atvažiavę vaikai. Tuos savaitgalius draugė išnaudojo susitikti su lietuviais. Tam tikslui ji net nuomojosi lovą bendruomenės namuose. Nuomojosi nuolat.

„Juk niekada nežinojau, kada senukų artimieji sugalvos juos atiduoti į kokią prieglaudą ar slaugos namus. Ir bet kurią dieną galėjau išgirsti esanti laisva kaip vėjas. Niekam juk galvos neskauda, kur tu pasidėsi. Tai ir turėjau atsarginį variantą“, - apie tuos dvejus metus JAV pasakojo grįžusi draugė.

Gyvenimo būdo įspūdžių tiek ir teturėjo. Pačių JAV ji taip ir „nepastudijavo“, išskyrus kelias išvykas su lietuvių bendruomene...

Statusas - valkata

Į JAV iškeliavo ir buvęs kaimynas. Būdamas meninės prigimties, jis toje šalyje, atrodo, visai gerai jautėsi ir būdamas valkata - be gyvenamosios vietos, be garantuotų pajamų.

Kas iš lietuvių emigrantų pokarinės bangos pasigailėjęs priimdavo gyventi, kol atliks namo remonto darbus, kas - sukurti mozaiką iš akmenukų, kas bandė turėti sodininką. Bet tai trukdavo neilgai. Nes iškildavo prieraišumo prie alkoholio reikalai.

Tačiau feisbuko paskyron įkeltos nuotraukos su buvusio kaimyno atvaizdais - lyg ir laimingo žmogaus.

Pasiblaškęs JAV daugiau kaip 20 metų, buvęs kaimynas kažkokiu būdu sugebėjo grįžti į Lietuvą. Kažkas padėjo susitvarkyti dokumentus, kurių jis neturėjo... Juk Lietuvoje keli sūnūs...

Šiuo metu buvęs kaimynas yra išslydęs iš akiračio. Tik retkarčiais išgirstu kažkokias nuotrupas iš jo gyvenimo... Paskutinė - iš ligoninės.

Aptarnavimo sferoje - kaip ungurys

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, į JAV susiruošė ir du mano pažįstami, jau įgiję įgūdžių užeigų versle. Tuomet kas lengvai, kas sunkiai arba visai negaudavo gal turizmo, gal darbo JAV vizos net dešimčiai metų. Vienas iš tų mano pažįstamų gavo tokią vizą, kitas - ne.

Gavusysis įsikūrė Čikagoje. Dirbo prestižinėse lietuvių savininkų užeigose. Visas laisvalaikis - su lietuvių bendruomene, savanorystės reikalai. Nežinau migravimo taisyklių. Bet, matyt, turimi pažįstamo dokumentai nebuvo „ausvaisas“ į Lietuvą.

Su mama po kelerių metų pažįstamas susitiko... Švedijoje. O pernai jis jau lankėsi ir Lietuvoje, žinoma, ir Klaipėdoje. Gaila, - akis į akį nesusitikome, tik kalbėjome telefonu. Supratau, kad to pažįstamo gyvenimas jau tik JAV toliau klostysis... Spėju - gal ir jau nuosavoje užeigoje.

„Esi svetimas“

Emigracijos sąvokai pavadinti lietuviai turi net keletą žodžių: emigracija, išeivija, egzilis, diaspora.

Pasibaigus II pasauliniam karui, Vokietijos teritorijoje pabėgėlių stovyklose gyveno apie 60 000 lietuvių. Vokietijoje susibūrė didelės lietuvių inteligentijos pajėgos. Iš šios šalies savo vietos po saule ieškoti daug kas patraukė į JAV, Kanadą.

Žinoma, niekur išskėstomis rankomis ir vaišėmis nuklotais stalais jų nepasitiko. Buvę aukšto rango Lietuvos valdininkai džiaugėsi Monrealio užeigose įsidarbinę durininkais, jų žmonos - viešbučių kambarių valytojomis.

Bet lietuvių bendruomenėje jie tebebuvo ponais teisėjais, profesoriais. Tik taip ir kreipdavosi vieni į kitus. Panašiai buvo ir Pensilvanijoje ar Čikagoje.

Tik tarp savų jautėsi savi, kažkuo reikšmingi praeitimi. Dėl ateities reikėjo kautis. Valdo Adamkaus sėkmės istorijų buvo nedaug. Bet... buvo.

Na, o iš nepriklausomybę atgavusios Lietuvos pasitraukusiųjų į svetimbūvį retai išgirsi „Esu laimingas“. Netgi tų, kurie turi gerai apmokamus darbus, pagal Lietuvos matus gerai sutvarkytą buitį. Bet ne būvį. Kam rūpi Lietuvoje palikti vaikai, kam - jėgas jau prarandantys tėvai. O ir patys tarp britų, norvegų, vokiečių, na, ir amerikiečių, tų, jau spėjusiųjų tapti „tikrais“, dėl įvairių priežasčių nesijaučia savi.

Dar iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo už garsaus JAV lietuvio ištekėjusi kaunietė su skausmu išpažino: „Gali šaukti, gali staugti už sienos gyvenančiam tamsiaodžiui, o ir visai kultūringam išeiviui iš Europos, - vienodai rodo. Kad ir kokie būtume mes, lietuviai, bet vis dėlto - savi. Tu - svetimas. Viskuo“, - tvirtino ji.

Jos gyvenimas su garsiu lietuviu nesusiklostė. Kad atsistotų ant kojų, teko ne tik indus, bet ir tualetus mazgoti.

Svetima - tą patį teigė ir jaunystės draugė, dar Brežnevo laikais ištekėjusi už Vakarų vokiečio. Prieš savo vyro valią jį įsidarbino kvepalų imperijos parduotuvėje. Tai tik dabar, kai pasimirė vyras, grįžusi Lietuvon ji išpažino, kokių teko patirti pažeminimų ir nuoskaudų, kai jos sugebėjimą bendrauti vertino parduotuvės klientai. Tas pripažinimas buvo labai svarbus jai. Tai padėjo ištverti tą „svetima“.

Gal mano aplinkos per siauras ratas, nes iš gyvenančių svetimbūvyje nė iš vieno negirdėjau tvirto tvirto „Esu laimingas“. Kažko tame svetimbūvyje vis dėlto trūksta...

 

FOTO AUTORIUS „Adobe Stock“ nuotr.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder