Gyvenimas, kurį skalaudavo potvynių vanduo

Su vyriausia pasakotoja pelkininke Herta Kalviene (gim. Kramp) susitikta 2018 m. Su Hertos dukterėčia Rita Asnauskiene (gim. Kramp) - 2024 m. 

Ji pasidalino nuotraukomis iš šeimos albumo. O jaunoji Akvilė Kalvytė apie savo močiutę H. Kalvienę papasakojo visai neseniai, po dokumentinio filmo, skirto Klaipėdos krašto dienai („Vabalų kaimo pelkininkai“, 2024), pristatymo Pilies muziejuje.

MOČIUTĖS (OMOS) PORTRETAS ANŪKĖS AKIMIS

Akvilė Kalvytė - Lietuvos inžinerijos kolegijos Aplinkos inžinerijos fakultete sėkmingai studijuoja Želdynų dizainą ir jau netrukus taps diplomuota specialiste.

Meilė gamtai, augalams ir kūrybinis įkvėpimas Akvilei pažįstami nuo vaikystės. Jos abi su močiute Herta Kalviene (gim. Kramp) Vabalų k. sodindavo ir prižiūrėdavo gėlių darželius. 

Jurginai ir serenčiai, liaudiškai vadinami gvazdikėliais, buvo pirmosios gėlės, kuriomis anūkė išmoko pasirūpinti. Ji per Adventą močiutei nupindavo eglių šakelių vainiką ir uždegdavo žvakelę.

Akvilės atmintyje ryškiausiai išliko į ev. liuteronų bažnyčią susiruošusios senolės paveikslas. Šiai progai buvo skirtas puošnus kostiumėlis, karoliai ir pečius gaubianti skara. 

Pasak anūkės, močiutė bažnyčią labai vertino, todėl ten eidama puošėsi. Po pamaldų buvo įprasta vaišintis. Moterys atsinešdavo savo keptus pyragus. 

Kartu su močiute Kintų ev. liuteronų bažnyčią lankiusi A. Kalvytė prisimena, kaip jos kartu išsikepdavo „marmurinį“ pyragą su kakava.

H. Kalvienė labai mylėjo arklius. Ji mėgo pasakoti anūkei apie savo Juodikę ir vis prisimindavo išskirtinę istoriją, kaip, važiuojant į Kintus, ši staiga išsikinkiusi. 

H. Kalvienės sumanumo dėka išvengta didesnių nemalonumų. Pati Herta maniusi, kad Juodikę pavyko sutramdyti tik todėl, kad kumelaitė ją labai mylėjo. Ji mėgo kartoti: „Juodikė nieko neprisileisdavo, tik mane.“

H. Kalvienė mėgo rodyti anūkei savo puošnius drabužius. Jos spinta buvo sena, ruda, didžiulė. Akvilė prisimena ir tamsų bufetuką, kur buvo laikomas puošnus indų servizas.

Anūkei brangus močiutės atminimas, todėl ji nešioja jos padovanotus auksinius auskarus. Ši dovana leidžia pajusti, kad močiutė esanti „arčiau širdies“. Ji anūkei visada buvo labai artima. Iki dabar A. Kalvytė prisimena jos ugningą charakterį. Atmintis - tai įkvėpimo šaltinis naujiems darbams. Močiutei buvo brangi vokiečių kalba, todėl ir anūkė šią kalbą stengiasi kuo geriau išmokti.

Akvilės atmintyje ryškiausiai išliko į ev. liuteronų bažnyčią susiruošusios senolės paveikslas. Šiai progai buvo skirtas puošnus kostiumėlis, karoliai ir pečius gaubianti skara.

HERTOS KALVIENĖS PRISIMINIMAI

Kiekvienas, pažinęs vabališkę Hertą Kalvienę (gim. Kramp, 1943-2023), ją mini geru žodžiu, prisimena tarsi artimą giminę. Herta užaugo kartu su seserimi dvyne Erika. Tik likimas abiejų skirtingas. Seseriai viskas sekėsi, o Herta patyrė daug vargo.

H. Kalvienės prisiminimai užfiksuoti 2018 m. rugpjūčio 9 d. Ją kalbino straipsnio autorė, filmavo Vilmantas Pielikis. Įrašas saugomas Šilutės Hugo Šojaus muziejuje.

Durpyno gyventojai (pelkininkai): jų verslas ir tapatybė

Pasakotoja prisiminė, kaip Vabalų k. buvo kasamos durpės. Ji teigė: „Nuo 1949 m. iki 1952 m. durpyne dirbo vien savi žmonės. Kiekvienas turėjo arklį, dirbo sau.“ Gyventojai, pasak Hertos, dar buvo „vokiškų laikų“, turėjo vokiškas pavardes: Kramp, Scherk'us, Ginzell, Kaulicki, Guddat, Jakumeit ir kt.

Vėliau, kai 1952 m. kūrėsi kolūkis, atvyko naujakuriai. Vietiniams buvo siūloma pasirinkti: „Ar keisi pavardę, ar ne?“ „Nekeisi - išveš į Rusiją“, - teigė H. Kalvienė.

Nors pateikėjos pavardė lietuviška, ji pabrėžė savo vokišką tapatybę: „Mano tėvas buvo Kramp Franz, senelis Kramp Ferdinand (mirė sulaukęs 93 m.). Mes buvom vokiečiai. Aš pasirinkau vokiečių tautybę, turiu vokišką pasą, tik pavardės nepasikeičiau, likau Kalvienė. Kai ėjau į mokyklą, visai nemokėjau lietuviškai. Namuose kalbėjom vien vokiškai.“

Artimiausias miestelis

Artimiausias miestelis nuo Vabalų k. buvo Kintai (Šilutės r.). Hertos tėvų vestuvės vyko Kintų didžiojoje ev. liuteronų bažnyčioje. Ten pakrikštyti ir Krampų vaikai.

Pasak Hertos, aplinkiniai kaimai - Rūgaliai, Šišgiriai, Aukštumala - turėjo savo kapines. Tik Vabaluose žmonės nebuvo laidojami, nes, iškasus vos metro gylio duobę, atsirasdavo vandens. Laidota Kintuose. Uždarius senąsias kapines, įkurtos naujos, kurios veikia iki šiol. Anksčiau vietiniai nenorėjo leisti ten laidoti naujakurių, bet ilgainiui draugiškai susitarta.

Laikui bėgant, skirtumai tarp konfesijų (ev. liuteronų ir katalikų) nyko. Anksčiau lapkričio 1-ąją (Visų Šventųjų dieną) ev. liuteronai į kapines nėjo ir žvakių nedegino, o dabar eina. Ev. liuteronų mirusiųjų šventė nuo seno buvo švenčiama lapkričio mėn. pabaigoje (paskutinį bažnytinių metų sekmadienį prieš adventą). 

Ta proga į kapines buvo nešami eglių šakų vainikai ar krepšeliai. Itin senoviškai kapus puošė vietinės gyventojos seserys Šadagikės. Jos iš šakelių sudėdavo nedidelę kuklią gėlytę. Kintų kapinių šventė pradėta švęsti po karo, apie 1950-1952 metus.

Bus daugiau.

Daugiau įdomių istorijų rasite Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus parengtoje knygoje „Prikelta atmintis: šimtmečio eksponatai“. Istorikų, kalbininkų, etnologų, bibliotekininkų, liaudies meno meistrų parengtuose straipsniuose tyrinėjami ne tik įvairių laikotarpių tautiniai drabužiai, aprangos priedai, bet ir Mažosios Lietuvos regiono istorija, vietinių gyventojų gyvenimai. Ypatingas dėmesys skiriamas pelkininkams – unikaliai agrarinės kultūros grupei, gyvenusiai pelkėtose vietovėse.