Ievos Simonaitytės ritualas - ilgi ir iškilmingi pusryčiai

Šiais metais minimos 125-osios rašytojos Ievos Simonaitytės gimimo metinės. Ji buvo viena žymiausių XX a. vidurio lietuvių literatūros rašytojų, kai kur apibūdinama lyg „žaibas, nutvieskęs lig tol nežinotus arba per mažai žinotus Mažosios Lietuvos žmonių gyvenimus". I. Simonaitytė paliko ryškų pėdsaką ne tik literatūriniame pasaulyje, bet ir savo gimtame krašte. Dienraštis „Vakarų ekspresas" kviečia pakeliauti rašytojos tėviškės takais ir geriau pažinti šią išskirtinę asmenybę.

Pirmoji rašinių ciklo dalis - Ieva Simonaitytė – bemokslė Mažosios Lietuvos metraštininkė

Antroji rašinių ciklo dalis - Ievą Simonaitytę lygino su Kristijonu Donelaičiu

Trečioji rašinių ciklo dalis - Ievos Simonaitytės palikimas – vasarnamis ant Minijos kranto

I. Simonaitytės memorialinio muziejaus Priekulėje vadovė Jūratė Martinkienė pasakojo, kad rašytojos vasarnamyje išsaugota autentiška XX a. paskutiniųjų dešimtmečių aplinka: baldai, paveikslai, suvenyrai, įvairios dovanos.

Pirmajame aukšte pirmasis kambarys, apie kurį pasakoja J. Martinkienė – valgomasis.

Čia išsaugota XX a. 8-ojo dešimtmečio valgomojo aplinka: didelis stalas, apdengtas staltiese, kėdės, indai.

Čia I. Simonaitytė ateidavo prie stalo pusryčiauti ar pietauti kartu su ją aplankiusiais ar pas rašytoją vasarojusiais svečiais. 

Viena iš svečių, Ona Pajedaitė savo knygoje „Ji buvo Simonaitytė" pusryčius apibūdino kaip iškilmingus, trukdavusius kelias valandas.

Pusryčius rašytoja, pasak O. Pajedaitės, valgydavo sočius, net sotesnius nei pietus.

„Kaip įprasta: du kiaušiniai, gabaliukas mėsiško, kartais varškės ar blynelių, sviestainių su sūriu, puikia dešra arba džemu. Kavos – trys puodukai su grietinėle", - rašė fotomenininkė O. Pajedaitė.

Pietums būdavo patiekama kepsnio ir kas nors saldaus – kompotas, putėsiai, želė arba vaisiai. Sriubą I. Simonaitytė valgydavo nenoromis.

Rašytoja negalėjo valgyti obuolių, mat per rūgštūs, bananų, nes kažkada persivalgius buvo labai bloga. 

Vyšnių nemėgo, nes su kauliukais, mėlynės netiko viduriams, o grybus draudė daktarai.

„Vakarienė visad kukli: vos vos. Arbatos stiprios dvi stiklinės, bandutė. Kartais netgi be sviesto. 

Arbata gruziniška, po trisdešimt penkias kapeikas, ir dedama tiesiai stiklinėn, kad visad būtų šviežia", - rašė pas rašytoją viešėjusi O. Pajedaitė.

Remiantis rašytojos giminaitės Marijos Mickutės-Skrabs pasakojimu, po vasarnamio remonto 1971 metais I. Simonaitytė džiaugėsi įsigijusi naujus baldus, kurių dalį – didelį stalą ir kėdes – padėjo valgomajame.

Indai taip pat saugomi ir valgomojo sieninėje spintoje. Čia yra ir išsaugotų rašytojos gautų suvenyrų – dekoratyvinių lėkščių, skulptūrėlių, paveiksliukų.

Bus daugiau.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder