Instaliaciją įkvėpė senelio istorija

"Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos prieš šimtą metų buvo vienas svarbiausių XX a. geopolitinių laimėjimų, kuris turėjo ypatingos reikšmės Lietuvos kultūrinei, politinei ir ekonominei raidai bei pačiam Klaipėdos, kaip uostamiesčio, vaidmeniui Baltijos jūros regione.

Lietuvos pasieniu tapusio krašto ir jo gyventojų likimai liudija nevienareikšmę ir itin sudėtingą istoriją.

Visų pirma, skirtingų kultūrų susidūrimą ir naujų bendruomeninių jungčių formavimąsi, palydėtą Antrojo pasaulinio karo pragaišties.

Vėliau - tremties siaubo ar lemties gyventi sovietinės santvarkos užgrobtoje teritorijoje, kas prilygo vidinei tremčiai arba kapituliacijai, pasidavimui, veidmainystei.

Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis buvo įmanomas tylus pasipriešinimas", - teigia projekto autorius D. Bielkauskas, perteikiantis krašto istoriją per asmeninę savo senelių gyvenimo istoriją.

"Mano senelis kilęs iš Lietuvos ir Klaipėdos krašto paribio. Jo artimieji ir jis pats gyveno Viešvilės, Smalininkų apylinkėse. Jo tautybė buvo lietuvis ir jis liko gyventi Lietuvoje net po Antrojo pasulinio karo, tačiau būdamas Vokietijos pilietis. Tas paaiškėjo, kai kuriantis kolūkiams, apie 1950-uosius, sovietai jam liepė nusigriauti namą.

Jis su tuo nesutiko ir viešai pareiškė, kad jie neturį teisės jam nurodinėti, nes jis net nėra TSRS pilietis. Tada kilo didelis skandalas, buvo aikškinamasi ir Maskvoje ir Vokietijoje, kol tas faktas buvo patvirtintas.

Nežinau, kokiomis aplinkybėmis senelis tapo Vokietijos piliečiu. Žinau tik, kad tarpukariu jis nuolat važinėdavo į Vokietiją ir veždavo į Lietuvą įvairias prekes: motociklus, vaistus ir pan. Taip pat žinau, kad jo svajonė buvo atidaryti bandelių kepyklėlę-parduotuvėlę", - pasakojo D. Bielkauskas.

Namą jo senelis vis dėlto po kelerių metų perkėlė į Jurbarką. „Matyt, jam buvo iškeltas ultimatumas išvykti iš šalies, tačiau jis pasirinko likti gyventi Lietuvoje. Močiutei senelis sakydavo “Bronike, tu nežinai, koks didelis Lietuvos ilgesys yra išvažiavus..." - dalijosi D. Bielkauskas.

Pačiam pašnekovui, deja, neteko pamatyti savo senelio gyvo. Jis mirė tais pačiais metais, kai gimė anūkas, tad savo protėvių paveikslą D. Bielkauskas rekonstruoja iš artimųjų pokalbių nuotrupų, nugirstų vaikystėje, ir autentiškų senelių daiktų.

"Senelių namas iki šiol Jurbarke išlikęs.

Palėpėje radome senelio ir močiutės daiktus, greičiausiai dar jų pačių rankomis sudėtus į lagaminus.

Tai kokliai iš lietuvininkų sodybų, senelio batsiuvystės įrankiai, močiutės rankraščiai. Nežinau, ar ji pati juos kūrė, ar perrašinėjo, tačiau tai labai patriotiški tekstai apie partizanus ir pan. Tuos daiktus net dulkių nenuvalę atvežėme į ekspoziciją, kuri papildo mano sukurtą garso ir vaizdo instaliaciją", - sakė autorius.

Muzikinės kompozicijos įrašus D. Bielkauskas darė naudodamas tik akustinius instrumentus ir aplinkos garsus iš autentiškų senelio gyvenimo vietų. Tai švilpiantys vėjai ir čiauškantys paukščiai tebestovinčiuose namuose, palėpė su senais amatininko įrankiais, bažnyčia, šlamantys pageltę dokumentai ir fotografijos, girgždantys žingsniai kapinėse.

Kompozicijose užkoduoti ir pokario laikmečio simboliai, atmintin nusėdę dar vaikystėje, besiklausant artimųjų pasakojimų, tokie kaip „vilko vaikai“, „kulto tarnai“ ir kt.

Tai - melancholiškas, atmosferinis ambient garsynas, skirtas žmogaus būsenai, kai savo tėvynėje tampi svetimas, įkalintas sunkaus pasirinkimo spąstuose: bėgti ar pasilikti.

Vaizdinę instaliacijos dalį papildo senosios fotografijos iš Klaipėdos ir Neringos muziejų - XX a. pradžios šio krašto žmonių portretai, aplinkos vaizdai ir D. Bielkausko surinkta videomedžiaga, fiksuojanti šiandienos Klaipėdos krašto gamtovaizdžio panoramą, kuri per pastarąjį šimtmetį pernelyg nepakito.