Visų „Istorinių Smiltynės atodangų“ ieškokite čia.
Smėlio karčemos kopą mato visi, išlipę Smiltynėje iš kelto. Iš XIX a. pirmojoje pusėje statytos karčemos, vėliau virtusios jaukia užeiga su lauko kavine, liko tik kopos viršūnėje žiojėjantys pamatai. Netyrinėti archeologų, prišiukšlinti, paslėpti lietuviškų džiunglių.
Tačiau prieš Antrąjį pasaulinį karą čia virė gyvenimas. Yra išlikę nemažai senųjų atvirukų su Smėlio karčema (vok. Sandkrug, kaip ir vietovės pavadinimas).
Mažiau – prisiminimų apie ją. Tad nors ir trumpas, bet išties vertingas yra tarpukariu Kuršių nerijoje pasieniečiu dirbusio, po Antrojo pasaulinio karo į JAV emigravusio Alfonso Neverdausko (1902-1970) aprašymas. Kopą su nameliu vadindavo Senąja Smiltyne.
„Žiūrint nuo Senosios Smiltynės viršūnės į Klaipėdą, gali įsižiūrėti, kaip Dangės upėje, Klaipėdos miestą dalijančioj į dvi dalis, prie krantinės snaudžia bangų supami įvairūs keltai. <...> Tik Senosios Smiltynės užeiga, stovinti kalno viršūnėje, per langus besiveržiančia stipria šviesa viliojo praeivį užeiti.
Jos šeimininkas, maloniai šypsodamasis, mokėjo surasti patogų, šiltą kamputį ir išpildyti atsilankiusių prašymus. Ir iš tikro. Jei įsijungęs svečių eilėn paprašei stiklelį skaidriosios burnai praplauti, o vėliau karšto grogo nesėkmei paskandinti, tau nebuvo pašykštėta.
Taip pat lygiai nebuvo pašykštėta, jei po to vakarienei paprašei dar keptos bulvės su rūkyta dešra ir kiaušiniais. Greit pribūdavo ir stiklas putojančio alučio. Šiaip pasistiprinęs, galėjai drąsiai minkštasuolyje susirangęs laukti ryto.
Čia niekas dėl to nesistebėjo ir nepajuokė“, - rašė jis savo 1963 m. JAV, Čikagoje išleistoje knygoje „Pajūriais, pamariais“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą