Visų „Istorinių Smiltynės atodangų“ ieškokite čia.
Labai įdomu yra nusikelti į praeitį ir sužinoti, ką apie Smiltynės vasarvietę rašė to meto žurnalistai?
Jie nuoširdžiai žavėjosi. Klaipėda įvardijama, kaip „vienintelis laimingųjų miestas prie Baltijos jūros, turįs taip arti tokias erdves naudotis saule ir vandeniu, apie ką milijonai toliau gyvenančių tik svajote svajoja“.
Tai buvęs kitas pasaulis, kuriame negaliojusios konservatyvios visuomenės normos.
„Ko moteris gėdytųsi net savo miegamajame prie svetimo žmogaus, to čia nesivaržo. Jei tokiam tualete moterys pasirodytų Klaipėdoje, ką pasakytų Dorovės policija?.. Tai tik klausimas be tikslo. Juk visiems aišku, kad smiltyse viešpatauja nauji įstatymai, kurių vienintelis leidėjas – saulė!“, - 1936 m. savo įspūdžius iš
paplūdimio Smiltynėje spaudoje viešino Tolvaiša pasivadinęs autorius.
Tačiau Tolvaišai užkliuvo... spekuliantų kainos.
„Pasinaudodami gera saulėje pasikaitinusių klaipėdiečių nuotaika, gerokai lupa nuo jų odą visi tie, kurie pliažuose ir kranto miškuose prekiauja gėrimais, ledais ir saldumynais. Čia jokių kainų tvarkytojų nepripažįstama.
Alaus bonka – 80 ct (autonomiško!), vandens – 60 ct. Imi smiltyse gulėdamas skaičiuoti ir suskaičiuoji, kad tie pirkleliai ten uždirba ligi 300 proc. už tą paprastą vandenį ir kitus niekus, be kurių tačiau sunku išbūti saulės atokaitoje. Nenori – negerk!
Jei nori pigiau – eidamas apsikrauk bonkų ir buterbrodų (sumuštinių – aut. past.) našta, kaip kupranugaris!..“ – greitai išvadas padarė straipsnio autorius.
Jis nebuvo linkęs linčiuoti pliažų prekeivių: svarstė, kad iš jų gali užaugti nauji verslo magnatai. Tokie, kaip Henris Fordas ar Johnas Davisonas Rockefelleris.
„Jeigu perki, tai ir mokėk, nors mokant tau ir atrodo, kad moki ne tik už perkamą prekę, kuri tau mažiau verta, bet ir už saulę ir orą, ir mišką. Kas, kad oficialiai šie malonumai ir yra nemokami, pono Dievo duoti“, - ramiu tonu baigė mintį Tolvaiša 1936 m. „Vakarų dienraštyje“ išspausdintame straipsnyje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą