Juozas Šikšnelis: Ievos Simonaitytės literatūrinė premija. Skaičiai ir faktai

Šiemet buvo įteikta 35 – toji Ievos Simonaitytės literatūrinė premija. Įsteigta 1986 m., pasirašius sutartį tarp „Jaunosios Gvardijos“ kolūkio ir rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus.

Pirmoji premija įteikta 1987 m. R.Sadauskui. Kolūkis iš viso buvo trijų premijų steigėjas ir mecenatas. 1990 m. premiją skyrė, vietoje iširusio kolūkio, įsisteigusi bendra Lietuvos – Danijos bendrovė Provit Ltd. Po to 5 metus premiją finansavo „Klaipėdos  terminalo“ prezidentas R.Skiotys, kol 1996 m. neperėmė Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Sutartis buvo pasirašyta tarp LRS Klaipėdos skyriaus ir apskrities. Ji galiojo, kol egzistavo apskrities viršininko administracija kaip institucija. 2011 m. premijos likimas pakibo ore. Kartu su tuometiniu rašytojų skyriaus pirmininku R.Černiausku išplatinome laiškus 8 adresatams, daugiau ar mažiau susijusiems su krašto kultūra bei istorija, siūlydami jiems perimti premijos finansavimą. Deja, nesulaukėm nė vieno atsakymo. Rašytojai nuleido rankas, bet aš nepasidaviau ir premiją skyriau iš bibliotekos lėšų. Kiek vėliau Ritos Bočiulytės dėka pavyko susipažinti su Rimantu Cibausku, kuris nedvejodamas sutiko būti premijos mecenatu. Pradžiai 5 metams, vėliau  2 kartus sutartis pratęsta.

Piniginė išraiška

Pirmoji premija buvo 500 rublių. Tais laikais gana kukli suma, nes rublis jau nebuvo tvirta ir patikima valiuta. Vėliau suma nežymiai kilo iki 520 rublių ir litų, juos įvedus, o apskrities viršininko administracija sumą padidino iki 2 000 Lt, bet pilnai atskaičiuodavo visus mokesčius ir laureatas gaudavo „į rankas“ tik tūkstantį su „kapeikomis“. 2005 m., kai litas gerokai nuvertėjo, premiją buvo padidinta iki 2 500 Lt. Paskutinę premiją apskritis išmokėjo išties dosniai – net 4 000 Lt. 2011 metais biblioteka „tesukrapštė“ 2 000 Lt. Naujasis premijos mecenatas grižo prie buvusios sumos ir iki lito eros pabaigos skirdavo po 4 000 Lt. 2015 m., kai buvo įvestas euras, premija buvo perskaičiuota naująja valiuta ir siekė 1 160 eurų. Po metų susigriebta, jog suma keista, tad premija padidinta iki 2 000 eurų. Kol kas ji yra tokio dydžio iki šiol.

Pretendentai

Pradžioje pretendentus premijai rinkdavo komisija, įsigilindama į vietinio rašytojų skyriaus rekomendacijas. Vėliau būdavo leista patiems autoriams ar leidėjams pateikti kandidatus. Dabar atranka vykdoma kombinuotai: patys autoriai pristato, o 2005 m. buvo nuspręsta, kad komisijai bibliotekos kraštotyrininkai pateiks tų metų išleistų knygų derlių iš kurių atrenkami leidiniai, galintys pretenduoti į premiją. Paprastai jų būdavo daugiau nei vienas, taikydavosi daugiau nei dešimt, ir tik du ar trys. Bet kone kasmet gausiame pretendentų būryje lyg žvaigždė šviesdavo vienas lyderis, kuriam ir būdavo skiriama premija. Užtektų paminėti 1987 m. kai premiją pelnė Vyt. Kubilius už monografiją „Ievos Simonaitytės kūryba“, 1990 m. – O. Pajėdaitė už albumą ‚Ji buvo Simonaitytė“(dėl šio leidinio vyko įnirtingi ginčai) , 1997 m. B.Aleknavičius už „Vakarė žvaigždė“, 1997 m. D.Kaunas „Klaipėdiškė“, 1998 m. E.Barauskienė „Vyžeikių karalienė“, 2017 m. A.Eidintas „Pūga prie Memėlio“, 2019 m. D.Kaunas „ Aš esu Etmės Evė“.

Ne visada komisija būdavo vieningos nuomonės ir balsuodavo vieningai. Taikydavosi įnirtingų ginčų, kartais tekdavo rengti po keletą posėdžių arba balsuoti keliais ratais. Užtenka paminėti 2007 metų premijos skyrimą A.Petraitytei, kuri jos atsisakė, nes laikraščio korespondentė, dalyvavusi komisijos posėdyje, pacitavo vienos komisijos narės abejones dėl knygos meniškumo. Šių eilučių autorius bandė atkalbėti A.Petraitytę nuo tokio drastiško žingsnio, deja, nepavyko ir komisija rinkosi antrą kartą. Premija buvo skirta A.Juozaičiui.

Komisijos sudėtis

Pradžioje, ir dabar, komisijos sudėtis būdavo tvirtinama vieno iš premijos steigėjų įsakymu ir joje pirmaisiais smuikais grodavo institucijų  vadovai, kolūkio laikais - pirmininkas, partinės organizacijos sekretorius, rašytojų atstovai. Nuo pat pradžių rašytojus atstovavo Rimantas Černiauskas ir Aleksandras Žalys. Vėliau, kaip premiją mecenavo „Klaipėdos terminalas“, komisijos buvo sudarinėjamos paskubomis, stichiškai, tam, vienam posėdžiui,  kviečiant tuos rašytojus, kurie tuo metu gali dalyvauti.  Taip komisijos nariais yra pabuvoję ir R.Skunčikas, ir K.Kaukas, ir A.Navickas, ir J.Kantautas, ir kiti. Apskrities viršininko administracijos laikais, pradžioje komisijai vadovaudavo patys apskrities viršininkai – J.Aušra, L.Kavaliauskas, vėliau ši priedermė būdavo perleidžiama viršininkų pavaduotojams ar departamentų vadovams. Premiją perėmus bibliotekai, pradžioje komisijos sudėtis buvo gana stabili: du mecenato atstovai, du bibliotekos, du rašytojų sąjungos ir vienas memorialinio Simonaitytės muziejaus Priekulėje atstovas. Ilgainiui teko atsisakyti kai kurių įnoringų ir nedisciplinuotų komisijos narių. Dabar kasmet bibliotekos vadovė įsakymu sudaro naują komisiją. Ilgiausiai komisijoje darbavosi šių eilučių autorius – nuo 1991 m. iki šiol.

Laureatai

Lyčių lygybe čia iš tolo nekvepia, nes iš 39 apdovanotojų tik 11 moterų ir 28 vyrai. Kažin, kaip pati rašytoja reaguotų į tokį disbalansą?

Pagal profesijas daugiausia laureatų – rašytojai (tai tie, kurie nedirba kito darbo ir manosi iš rašymo arba pensijos)- 24; žurnalistų – 3; pedagogų (kartu su aukštųjų mokyklų dėstytojais) – 6; kitų – biologė – 1; diplomatas – 1; vertėjai – 2; aktorė- 1; filologė – 1;

Keturi iš jų – profesoriai, habilituoti mokslų daktarai.

Nors, kaip jau buvo skelbta, moterys daugumos šiame sąraše ir nesudaro, bet apie laureatų amžių nekalbėsime, nes, neišmetant iš dainos žodžių, „premijai visi amžiai tinkami“ .

Žanrai

Žinia, Simonaitytė buvo prisiekusi prozininkė, neminint kelių jaunystėje parašytų eilėraščių, bet kas iš mūsų jaunystėje nerašė eilių, kaip sakė vienas klasikas. Tad logiška būtų manyti, kad premijai turėtų būti pateikiami tik prozos žanro kūriniai. Bet taip nebuvo, nes ne vienuose premijos nuostatuose nebuvo apibrėžtas nominuojamų kūrinių žanras, tik tematika. Ši aplinkybė ne kartą kurstė aršius ginčus komisijos posėdžiuose.

Iš viso per šį laikotarpį buvo premijuota prozos – 13; poezijos – 11; eseistikos, prisiminimų – 9, kitos – 6.

Kitoks, daug margesnis pateikiamų premijai kūrinių vaizdas. Taikydavosi, kad gaudavome paštu vieno ar kelių eilėraščių rankraščius, kelių puslapių apimties savo kūrybinio kelio ir pasiekimų aprašymus, prabangiai išleistų savo šeimos istorijų, internete paskelbtų kūrinių ar gyvai autoriaus papasakotų būsimųjų knygų siužetų.

Premijos buvo teikiamos

Pradžioje premijos buvo teikiamos ten, kur jos buvo įsteigtos – „Jaunosios Gvardijos“‘ kolūkyje. Vėliau, iširus kolūkiams, premija buvo teikiama pačiose netikėčiausiose vietose, vieną kartą prisimenu, buvo įteikta Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriuje, kada mecenatas išsitraukė iš kišenės saują banknotų ir įteikė juos ką tik iškeptam laureatui. Kartą buvo teikiama Žvejų kultūros rūmuose, o nuo 1995 metų teikimas vyksta Simonaitytės bibliotekoje. Ir tai tapo tradicija.

Dvi premijos 

Žmogiškosios ambicijos, mena istorija,  dažnai sukelia net karus, ką čia kalbėti apie vietinius konfliktus, kai lygiai po dešimties Ievos Simonaitytės premijos egzistavimo metų, staiga Klaipėdos rajone atsirado kita Simonaitytės premija. Laimei, jos pavadinime buvo išvengta žodžio „literatūrinė“, bet tai mažai ką reiškė, nes žmonės įpratę skaityti tik pirmus du žodžius. Bet įdomiausia yra tai, kad literatūrinės, tos pirmapradės premijos steigėjai visada stengdavosi išlaikyti intrigą kuo ilgiau ir laureatą skelbti prieš pat sausio 23 d. – rašytojos gimimo dieną, ta aplinkybe vykusiai pasinaudodavo naujosios premijos steigėjai jau sausio pirmąją savaitę visoje Lietuvoje apskelbdami, kad „paskirta Simonaitytės premija“. Tikrosios premijos steigėjai neturėdavo kur paskelbti savo žinios, nes visa žiniasklaida aiškindavo, jog naujiena jau paskelbta. Ši painiava atsirado ne be kultūrininko, save pozicijonuojančio „penktuoju Simonaitytės sūnumi“ – Vytauto Rimavičiaus pastangų. Šis aktyvus žmogus, ilgai ir artimai bendravęs su rašytoja, netilpo kailyje pasidalinti savo įspūdžiais su tauta, todėl rašė ir leido knygutes apie savo patirtį, tikėdamasis, kad jos nusipelno būti premijuojamos, o kada suprato, kad „ne tau Martynai, mėlynas dangus“, įkalbėjo rajono valdžią steigti savo premiją. Tokia padėtis kėlė nereikalingą sumaištį ir neprisidėjo prie Simonaitytės vardo garsinimo. Pirmą kartą komisijos posėdžiuose imta kalbėti apie abiejų premijų sujungimą 2 000 metais. Bet tuo viskas ir pasibaigė, po dešimties metų vėl buvo apie tai prabilta. Ir vėl tyla. Man regis yra beviltiška bandyti sujungti šias dvi premijas, racionaliausias kelias keisti antrosios premijos pavadinimą į neutralų.

Dabar, kada gerą ketvirtį amžiaus nusistovėjusi premijos teikimo tradicija, kada Simonaitytė turi tokį ištikimą savo gerbėją – kultūros mecenatą Rimantą Cibauską, kuris jau dešimtmetį finansuoja šią premiją, blaškytis ir išradinėti dviračio nereikėtų, o tik viltis, kad ir ateityje bus kuriami Simonaitytės premijos verti kūriniai.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder