Jūrinės kultūros anatomija: renginiuose galima atrasti ir miesto istorijos siužetų

Į „Vakarų ekspreso“ klausimus atsakė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto istorikė doc. dr. Silva Pocytė.

„Frazė “jūros vartai į pasaulį„, man iš karto asocijuojasi su Klaipėda ir jos priklausymu Lietuvai nuo 1923 m. Uostamiestis tarpukario Lietuvai tapo valstybės plaučiais, kurie leido įkvėpti daugiau gaivaus oro, nei iki tol turėtame pajūrio ruože“, - teigė ji.

Priminkite nuo 1934 m. pradėtos minėti Jūros šventės idėjos esmę.

Didžiosios Lietuvos spauda rašė, kad „traukiniai rinko iš visų Lietuvos kampelių žmones, pasiilgusius ir širdyje pamilusius savąją jūrą, ir vežė juos Klaipėdon“ (Lietuvos aidas, 1934, rugpjūčio 13 d.), tačiau tai buvę tik propagandiniai žodžiai, turėję įrodyti, jog Klaipėdos krašto priklausymas ir integravimas į Lietuvos valstybę buvęs svarbus visiems gyventojams ir jūra tapusi jiems sava. 

Realybėje situacija buvusi kur kas komplikuotesnė.

XX a. 4 dešimtmečio viduryje paaštrėjusi politinė įtampa tarp Lietuvos ir Vokietijos, „jūros“ sąvoką lietuviams padarė tam tikru politiniu įkaitu, nes buvo manoma, kad Lietuvai laimėti kovą dėl Klaipėdos krašto galima prisijaukinus jūrą, kuri galėjusi tapti jungiančiąja grandimi tarp Didžiosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto. 

Prisijaukinti Klaipėdos kraštą ir jo istoriją buvę sunkiau, nes vokiškos istorijos siužetai buvo svetimi Lietuvos praeities pasakojime.

Buvo manoma, kad Lietuvai laimėti kovą dėl Klaipėdos krašto galima prisijaukinus jūrą.

1934 m. Jūros šventė turėjo aiškų politinį atspalvį. Iki XX a. 4 dešimtmečio pradžios Klaipėdos krašto integravimas ir lietuvinimas sekėsi sunkiai. 

1933 m. liepą tuometis Klaipėdos krašto gubernatorius Vytautas Gylys (1886-1959) pranešime Lietuvos ministrui pirmininkui apie padėtį Klaipėdos krašte reiškė ne tik susirūpinimą, bet ir tam tikrą ryškėjusią neviltį dėl augančio vokiečių dominavimo ir Lietuvos įtakos krašte silpnėjimo. 

1934 m. nuo vasario iki rugpjūčio pradžios buvo suimta daugiau kaip 1200 pronacistinių veikėjų.

Tad tokioje įtampos atmosferoje buvo organizuojama ir vykdoma pirmoji Jūros šventė, turėjusi pagrįsti Klaipėdos krašto lietuviškumo dominavimą ir uosto svarbą.

Kodėl viduramžių Lietuvos valdovai nematė būtinybės turėti pajūrio ruožą su uostu, vystyti jūrinę prekybą?

Klausimas ganėtinai sudėtingas, nes lietuviai gyveno ir šalia kitų tautybių žmonių, jūrinė politika priklausė nuo valstybių užsienio politikos prioritetų ir tuometinių geopolitinių interesų.

Pavyzdžiui, labai dažnai yra keliamas klausimas, kodėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės klestėjimo laikotarpiu, kuris dažniausiai yra įvardijamas kaip Vytauto Didžiojo valdymo laikai, XIV a. pab. - XV a. pirma pusė, Vytautas gręžiojosi Juodosios jūros, o ne Baltijos jūros link? 

Tarsi ir situacija Vytautui buvusi palanki po Žalgirio mūšio, tačiau Melno taikos 1422 m. nubrėžta siena Klaipėdą ir visą šiuo metu žinomą Klaipėdos kraštą paliko Vokiečių ordinui.

Iš šių dienų perspektyvos žvelgiant, kai neretai norima matyti tik lietuviškąją Klaipėdos istoriją, toks Vytauto žingsnis nėra pateisinamas, tačiau įvertinus XV a. LDK ir Vokiečių ordino santykius, tampa aiškiau, kad Vytautui buvo svarbu stabilizuoti santykius su Vokiečių ordinu, kuris ir pralaimėjęs Žalgirio mūšį išliko pakankamai stiprus. 

Vytautui buvo svarbu sustabdyti Ordino skverbimąsi į LDK žemes, nustatyti taikos sieną, nes pagrindinis LDK politinio veikimo vektorius buvo nukreiptas į Rytus, plėsti įtaką Juodosios jūros link.

Tagi, pasakymas, kad Vytautas Didysis girdė arklius Juodojoje jūroje nors ir apipintas legendomis, visgi iliustruoja, kad šiuo laikotarpiu LDK jūrinius prioritetus apsprendė kiti politiniai aspektai.

Vėlesniais amžiais, po Liublino unijos XVI a. viduryje, ar XIX a., kai Lietuva buvo Rusijos imperijos dalis, lietuvio „jūriškumo“ genas neturėjo šansų savarankiškai veikti.

Kokios aplinkybės lėmė, kad lietuviai ėmė gręžtis veidu į jūrą?

Klaipėdos uosto dėka Lietuva galėjo plėtoti prekybinius ryšius su kitomis valstybėmis, tai skatino ir kėlė Lietuvos ekonomiką. 

Mūsų valstybė uosto turėjimo svarbą suprato jau nuo pat valstybės atkūrimo pradžios 1918 m., nes po Vokietijos pralaimėjimo projektuojant galimas Prūsijos Lietuvos teritorijos prisijungimo perspektyvas, Klaipėdos, kaip uosto, gavimo klausimas buvęs reikšmingiausias.

Lietuva po 1923 m. į „jūros vartų“ modernizavimą investavo kelias dešimtis milijonų litų ir tai leidžia konstatuoti, kad mūsų valstybė tarpukario metais siekė tapti jūrine valstybe ir suprato uostamiesčio svarbą Lietuvos ekonominiam, socialiniam, kultūriniam modernėjimui.

Tarpukario metais Lietuvos gyventojai galėjo tiesiogiai suvokti „jūros vartų į pasaulį“ prasmę, kai per Klaipėdos uostą keleiviniais laivais gyventojai daugiausia dėl ekonominių priežasčių emigruodavo į užsienį.

Lietuvių gręžimąsi į jūrą tarpukario laikotarpiu galėjo paspartinti ir vandens sporto šakų plėtotė Klaipėdoje ir krašte. Kadangi autonominiu laikotarpiu mieste ir krašte dirbo nemažai žmonių iš Didžiosios Lietuvos (nuo tarnautojų iki samdomų darbininkų), jie negalėjo nepastebėti čia gyvavusio kultūrinio, sporto gyvenimo: irklavimo, buriavimo, plaukimo varžybų. 

Daugumai atvykusiųjų tai buvo nematyta ir lig tol nekultivuota veikla, galėjusi didinti susidomėjimą gyvenimu prie vandens (jūros ar marių) ir skatinti jūrinės plinkos pažinimą.

Ar vis dar galima kelti klausimą apie Lietuvą - jūrinę valstybę, o gal valstybę prie jūros?

Į šį klausimą atsakyčiau lakoniškai - kai Lietuva ministrų kabinete turės jūrinių reikalų (ar kitaip pavadinant) ministrą. 

Tada man tikrai būtų aišku, kad Lietuva yra jūrinė valstybė ir jai yra svarbūs visi su raktiniu žodžiu „jūra“ siejami klausimai: uosto plėtotė, jūrinių kelių ir prekybinių, ekonominių ryšių plėtotė, regiono strateginis saugumas, atliepiantis visos Lietuvos saugumo interesus, jūrinis paveldas, tradicijos.

Jūrine valstybe galėsime vadintis, kai turėsime jūrinių reikalų ministrą.

Dabartiniu metu šie mano išvardinti klausimai nėra palikti likimo valiai, jie yra įjungti į įvairių ministerijų darbo sferą, tačiau turbūt kompleksinis įvairių tarpusavyje susijusių klausimų sprendimas yra efektyvesnis nei pavienių ir po įvairias institucijas išbarstytų.

Ar buvo jūrinės dvasios Klaipėdoje daugiau prieš Antrąjį pasaulinį karą, negu dabartiniais laikais?

Tarpukario Klaipėda buvo jaunos Lietuvos valstybės dalis, kurios jūrinė dvasia ir jūrinio gyvenimo pažinimas buvo tam tikras valstybės egzistavimo ir išlikimo garantas.

Atsiminimuose, Klaipėdos laikraščių žinutėse jūrinių motyvų gausu, čia atplaukdavo keleiviniai ir prekybiniai laivai iš įvairių užsienio miestų, kas suteikė miestui modernumo, augimo pojūtį. 

Tas Klaipėdos tarpukario jūriškumas gal darė didesnį įspūdį atvykusiems iš Didžiosios Lietuvos, nes krašto gyventojai, klaipėdiškiai, pamario žmonės santykį su vandeniu - jūra, mariomis puoselėjo jau ilgus šimtmečius.

Po Antrojo pasaulinio karo uostą nuo visuomenės „uždarė“ sovietinė politika, nors uostamiesčio koloritą liudijo kranų gervės, miesto gatvėmis vaikščioję jūreiviai.

Dabartiniu metu galimybė laisvai žvelgti į atplaukiančius kruizinius laivus, įvairios regatos, laivų paradai suteikia mums visiems įvairias galimybes dar labiau jaukintis jūrą.

Kas turėtų prisiimti atsakomybę bei lyderystę puoselėjant marinistinę kultūrą regione, Lietuvos mastu?

Diktuoti sąlygas, pateikti ekspertinius vertinimus turėtų Klaipėdos miesto ir regiono atstovai. 

Mūsų regionas yra išskirtinis tuo, kad turi stiprų akademinį potencialą, kuris puoselėja, populiarina marinistinę kultūrą, tačiau sprendimai nacionaliniu lygiu, pavyzdžiui, saugant marinistinio paveldo objektus, finansuojant ekonominius ar kultūrinius projektus, priimami yra sostinės kabinetuose. 

Marinistinės kultūros puoselėjimas galimas ir įmanomas tik dėka stiprios regiono ir centro sinergijos. 

Toks veikimas turėtų didesnį poveikį visoje Lietuvoje stiprinant marinistinės kultūros svarbą ir atskleidžiant jos išskirtinumą.

Kiek patiems klaipėdiečiams yra svarbi Jūros šventė?

Šiųmetės Jūros šventės dedikacija „Taip skamba jūra“, manau, labai artima pirmosios Jūros šventės dalyvių patirtiems įspūdžiams. 

Istorikas Juozas Jurginis (1909-1994) savo atsiminimuose rašė, kaip jo draugas Smiltynės pušyne liepęs įsiklausyti atsklindančių garsų. 

Girdėjęsis ritmingas duslus ūžesys - jūros balsas, padaręs įspūdį visiems tąkart pirmą kartą pamačiusiems ir išgirdusiems jūrą.

Be abejo, šių dienų Jūros šventės formos, programos yra modernesnės, įvairesnės nei pirmojoje, ir tai yra savaime suprantama. Tačiau tam tikri akcentai išlieka. 

Šiuolaikinė Jūros šventė, manau, turi pakankamai jūrinių motyvų, renginiuose galima atrasti ir miesto istorijos siužetų. 

Kiekvienas laikmetis ir miesto istorijos pažinimas diktuoja savus siužetus ir atlikimo formas.

Svarbiausias dalykas - Jūros šventę turi tik Klaipėda, todėl mes galime didžiuotis tokiu tradiciniu renginiu, į kurį, kaip ir tarpukario laikais, suvažiuoja visa Lietuva. 

Šiandieniniams Jūros šventės svečiams linkėčiau surasti savo jūrinės kultūros dalelę - būtinai aplankyti jūrą ir paklausyti jos ošimo, apžiūrėti Pilies muziejų ir susipažinti su uostamiesčio pradžios istorija, o tada jau galima laiko skirti ir linksmybėms bei atrakcijoms.