Kaip profesoriaus vargonai pribaigė marksizmą

Dabartinės vargonavimo mokyklos įkūrėjas - Nacionalinės premijos laureatas, profesorius Leopoldas DIGRYS.

Žmogus, anot jo paties, gimnazijoje garsėjęs chuliganizmu, pasak kitų, dėl tam tikrų charakterio savybių galėjęs tapti puikiu kalėjimo prižiūrėtoju (pavėlavęs gyvenime tik kartą ir tai dėl troleibuso avarijos), vargonininku tapęs „iš mandagumo" (iš pagarbos autoritetui) ir visą gyvenimą buvęs laisvas, nes pareigas nusistatydavo pats.

O jos net laisvalaikiu nebuvo menkos: jo dėka radosi nauji vargonai Vilniaus filharmonijoje, Vilniaus arkikatedroje, Mažojoje baroko salėje (dabar Šv. Kryžiaus bažnyčia), Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, neminint Vilniaus konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija), kur šiais instrumentais teko pasirūpinti nuo nulio; jis pirmas Sovietų Sąjungoje ėmėsi organizuoti tarptautinius vargonų muzikos festivalius, atkūrus Nepriklausomybę įsteigė Religinės muzikos centrą, kuris veikia iki šiol, vadovaujamas žinomos vargonininkės prof. Renatos Marcinkutės-Lesieur (anot L.Digrio, ji dirbanti geriau nei jis)...

Siūlome pluoštelį profesoriaus L.Digrio prisiminimų fragmentų, dažnai papildomų šelmišku pasakotojo žvilgsniu.

„Sovietinės okupacijos metais buvo uždarinėjamos katalikų bažnyčios, naikinamas jų turtas, vargonai, o kalbos apie krikščionybę buvo priimamos kaip religijos propagavimas. Atsakingesnes pareigas turintys žmonės, kuriuos KGB užfiksuodavo bažnyčioje, buvo metami iš darbo. Ir konservatorijoje kiekvieną rudenį buvau priverstas pakartoti, kad studentai negrotų bažnyčioje: ir dėl vieno grojančio mums grasino, kad vargonų klasę uždarys. Mes žinojome, kas iš studentų grodavo, bet agentų tarp mūsų nebuvo.

...Turėtų kilti klausimas, kodėl man pavyko atkurti vargonų klasę. Vargonų ir fortepijono aspirantūras baigiau Maskvoje, o tais laikais buvo tradicija laikytis lietuvių liaudies dainos teksto: „O jūs, vaikai, taip darykit, kaip tėvelis daro" (suprask, „tėvelis" yra Maskva).

Kita priežastis galėjo būti ta, kad besimokydamas aspirantūroje jau padariau karjerą ir kaip vargonininkas: grojau koncertus tuose miestuose, kur buvo vargonai; galbūt padėjo ir nuotykis su Antanu Sniečkumi. Būdamas Maskvoje jis kartu su Gedvilu, Paleckiu apsilankė mano koncerte, o kitą dieną išsikvietęs uždavė vienintelį klausimą: kaip aš, toks mažas, „kūdas", sugebu taip garsiai groti?..

...Konservatorijoje buvo dveji vargonai, paimti iš bažnyčių: vieni didžiojoje salėje, kiti mažojoje salėje. Kada aš grįžau iš Maskvos, didžiojoje salėje buvo vargonai, į mažąją salę nuėjau - nėra. Nueinu pas rektorių (tada jis vadintas direktoriumi) ir sakau, čia prieš porą metų buvo vargonai.

Sako, neatsimenu. Iškvietė ūkio dalies vedėją, jis irgi neatsimena. Buvo tokia tendencija, kad kai kas dingdavo... O didžiojoje salėje pabandžiau groti, - vargonai neveikė. Tada pradėjau dėstyti fortepijoną ir pradėjau ieškoti. Pavyko surast dviejų klaviatūrų fisharmoniją, baisiai seną, sutarėm ją keisti į seną fortepijoną. Reikėjo tik nuvežt fortepijoną ir atsivežt fisharmoniją.

Aš ūkio dalies vedėjui vis primindavau, o jis man - tai nėra mašinos, tai nėra benzino, o galiausiai, netekęs kantrybės, sako: duok vairuotojui „triošką" (3 rubliai reiškė puslitrį degtinės). Daviau, ir kitą rytą konservatorijoje atsirado klasė su fisharmonija. Ta klasė buvo pati mažiausia iš tų, kokios buvo konservatorijoje. Bet vis tiek taip ir pradėjom: 1962 metų vasario 7 dieną atsirado vargonų specialybė.

...Birželio gale - pirmas egzaminas, specialiai sukviečiau ta proga visus katedros dėstytojus, rektorių, prorektorių. Vienintelė kėdė buvo skirta poniai Aldonai Dvarionienei, kadangi ji buvo iš mūsų sunkiausia, o visi kiti turėjo stovėti susigrūdę kaip troleibuse... Paskui rugsėjo pirmą dieną jau buvo paskirta normali klasė.

Vis dėlto teisus pasirodė buvęs kultūros ministras Dainius Trinkūnas, kuris viešai pasakė: „išvysi Digrį pro duris, jis vis tiek įlįs pro langą".

Konservatorijoje svarbiausia disciplina buvo marksizmas- leninizmas, jam buvo skirtos penkios geriausios auditorijos. Gavom mažiukus kilnojamus vargonus, galų gale išgriovę sieną ir sujungę dvi marksizmo - leninizmo klases, pastatėm ir didžiuosius vokiškus vargonus. Kai pastatė tuos vokiškus, auditorija tapo reprezentacinė.

Ją turėjome dalytis su chorvedžiais, joje triskart per savaitę vykdavo konservatorijos studentų choro repeticijos.

Nemalonu sakyti, bet man vis dėlto pavyko chorą išgrūsti, tad jie iš viso ėmė nekęsti vargonų muzikos. O buvo taip: toje auditorijoje būdavo apie 60 paprastų kėdžių, kurios po repeticijos likdavo ne visiškai lygiomis eilėmis sustatytos. Ir aš po kiekvienos repeticijos vakare skambindavau Chorinio dirigavimo katedros vedėjui. Skambindavau ne vėliau dvyliktos, bet ne anksčiau pusės dvyliktos.

Atsiprašydavau, kad taip vėlai trukdau, paklausdavau, ar nepažadinau, ir sakydavau: žinot, čia reprezentacinė klasė, čia atveda užsieniečius, o jūsų studentai palieka baisiai kreivai sustatytas kėdes; būkite toks geras, paprašykite kad kitą kartą jie paliktų lygiai sustatytas kėdes. Ir tas kartojosi po kiekvienos choro repeticijos... Kitą semestrą choristai persikėlė net į kitą flygelį.

Aišku, sąžinė mane labai graužė, bet aš nugalėjau sąžinę ir gavau tą klasę tik vargonininkams. Taip vieną po kitos teko iš marksizmo-leninizmo auditorijos „išprašyti" klases vargonams, ir net marksizmo-leninizmo skaityklą perkelti į koridorių - platus šviesus koridorius, skaityti niekam netrukdo...

...Atėjus Nepriklausomybei sužinojom, kad Amerikoje yra lietuvių fondas, kuris nori skirti lėšų Lietuvos kultūrai. Nuėjau į Kultūros ministeriją, mane nukreipė pas tokią ponią, dar iš tarybinių laikų, solidžią. Na, sako, rašykit pareiškimą. Žinojau iš savo praktikos: jei prašysiu vienų vargonų, jų negausiu, bet jei prašysiu dviejų, gausiu vienus. Parašiau pareiškimą. „Bet mes nežinom, kaip pervest pinigus iš Amerikos į Lietuvą, - sako ta solidi ponia, - ateikit po savaitės." Ateinu po savaitės: „Mes dar nežinom, ateikit po dviejų savaičių..."

Tada parašėm laišką kunigui Antanui Saulaičiui, kuris tuo metu buvo Čikagoje, pasiuntėm jam įgaliojimą, ir po kelių savaičių jo nupirkti elektroniniai kompiuteriniai vargonai atsirado paskutinėje marksizmo-leninizmo klasėje. Einu pas tą ponią, nešu kvietimą.

O ji: „Sakiau jums čia nevaikščioti, aš pranešiu, kai mes sužinosim, kaip tuos pinigus pervesti." Sakau: „Ačiū, mes paėmėm tuos pinigus, nupirkome vargonus, dabar kviečiu jus į atidarymą." Žiūrėjo kaip lietuviškos pasakos personažas į naujus vartus...

Aš grojau, Vladimiras Prudnikovas dainavo, buvo atidarytos durys, o marksizmo-leninizmo skaitykloje sėdėjo publika.

Vargonų klasėje buvo labai daug disciplinos ir daug laisvės. Aš turėjau laikrodį su sekundmačiu ir, jeigu studentas pavėluodavo 20 sekundžių, gaudavo pastabą. Nei liga, nei aplankiusi bobutė, nei jokia kita dingstis negalėjo būti pasiteisinimas nebūti, kur reikia ir laiku, išskyrus jeigu jis ėjo į pasimatymą. Tarp kitko, nė karto nebuvo tokio atvejo.

...Sovietiniais laikais, kai buvo populiarūs sienlaikraščiai, vargonų klasėje buvo sienlaikraštis „Dešimt Dievo įsakymų vargonininkams". Deja, pamenu tik pirmą: „Prieš įeidamas į klasę nepamiršk pasibelsti ir neskubėk atidaryti durų".

Čia buvo Gedimino Kviklio iniciatyva. Būdavo ir taip, pvz., gal šiandien nedirbkim, einam į kiną, rodo Tarkovskio „Soliarį", gerai, einam. Vienas greit nubėga bilietų , kitas parašo gražų skelbimą „Vse ušli na front" (visi išėjo į frontą) ir klasėj pakabina, raktus išsineša.

...Atėjo naujas šimtmetis, naujas tūkstantmetis, aš išėjau į pensiją".

Komentuoja vargonininkė, profesorė Renata MARCINKUTĖ-LESIEUR:

„Vargonininko profesiją prilyginčiau pašaukimui ir paskatinčiau kiekvieną muzikalų jauną žmogų apie ją pagalvoti, nes profesija labai įdomi. Tarkim, smuikininkas, violončelininkas instrumentą vežasi su savimi. Tarkim, pačios iškiliausios pasaulio salės turi greičiausiai panašius fortepijonus, o vargonai kiekvienoje bažnyčioje, juo labiau kiekvienoje šalyje ir mieste yra vis kiti, visų jų skambėjimas skiriasi.

Muzikantui nuvažiuoti į svečią šalį, miestą ir kaskart surasti visiškai skirtingą skambesį, į jį įsiklausyti ir pagal tenykštį instrumentą konstruoti savo programą ir skambėjimo spalvas, manau, yra kūrybų kūryba.

Ją palyginčiau su piešiniu, kuriam nuspalvinti tau įduoda paletę dažų. Tu žinai, kad miškas turi būti žalias, kad dangus - mėlynas, bet kiek daug yra žalios ir mėlynos atspalvių!.. Kiekvienas registras vargonininkui yra spalva, ir kaip dailininkas dažus, grodamas jis maišo balsų spalvas.

Priklausomai nuo to, kiek vargonai turi balsų, jų sąskambiai gali būti skaičiuojami milijonais.

Šiuo metu į vargonų specialybę galima stoti ir be specialaus vargonininko pasiruošimo, muzikos mokykloje baigus chorvedybą, fortepijoną.

Mūsų akademijoje kartu su vargonų studijomis pramokstama ir dirigavimo, ir solinio dainavimo, ir fortepijono, ir pedagogikos pagrindų. Programos visapusiškumas studijas baigusiems leidžia dirbti tiek muzikos mokyklose, tiek konservatorijose, tiek bažnyčiose.

Kiekvienais metais atsiranda žmonių, kurie nori tapti vargonininkais, bet žinau nemažai atvejų, kai tėvai ar pažįstami atkalba gabius vaikinus ir merginas nuo šių studijų, pagraudendami, kad iš meno sotus nebūsi. Be abejo, mes niekada negalėsime konkuruoti su informacinių technologijų specialistais, mes seniai nebegaudome tinklais, o tik meškerėmis, bet nenoriu dramatizuoti: vis tiek kasmet atsiranda norinčių vargonuoti.

O perspektyva, karjera kiekvienoje profesijoje priklauso nuo pačių žmonių ambicijų ir valios. Iniciatyviausi mūsų studentai, šiandien vargonuojantys Aukštaitijos, Žemaitijos bažnyčiose, yra tapę kultūros šviesuliais.

Šiuo metu akademijoje turime 7 mechaninius ir vienus elektroninius kompiuterinius vargonus; jie yra daugiau mokomojo pobūdžio, daugiau studijiniai.

Bet studentai per egzaminus ir konkursus turi galimybę groti Šv. Kazimiero bažnyčioje esančiais vargonais. Tuo ir didžiuojamės.

Šiuo metu čia vyksta ciklas koncertų, skirtų vargonų klasės 60-mečiui, baigiamasis numatytas vasario 6 dieną".