Kalėdos grafų Tiškevičių rūmuose: austrių kvapas ir prancūziška prabanga

Apie tai, kaip didžiąsias žiemos šventes pasitikdavo Lietuvos elitas, šiandien mums pasakoja grafų Tiškevičių rūmuose veikiančio Palangos gintaro muziejaus gidė ir edukatorė Giedrė Miežetienė.

Jos pasakojimas, paremtas dvarų kultūros tyrinėtojo Mariaus Daraškevičiaus publikacijomis bei archyviniais šaltiniais, atveria duris į prabangią, griežtomis taisyklėmis, bet kartu ir bendruomeniškumu persmelktą dvaro kasdienybę.

Didysis pasiruošimas

Jei valstiečio namuose pasiruošimas šventėms suintensyvėdavo likus savaitei ar dviem, tai dvaro virtuvėje Kalėdų dvasia apsigyvendavo dar rudenį, kai medžiai vos pradėdavo mesti lapus.

Grafų Tiškevičių rūmuose tai buvo ne chaotiškas bėgiojimas, o preciziškai suplanuotas procesas, kuriam vadovavo svarbiausias žmogus po dvaro šeimininkų - kuchmistras (vyriausiasis virtuvės šefas).

„Didysis pasiruošimas Kalėdoms prasidėdavo likus geriems dviem mėnesiams iki šventės,“ - pasakojimą pradeda G. Miežetienė.

Būtent tada kuchmistras sėsdavo prie rašomojo stalo ir sudarydavo ilgą, egzotišką produktų sąrašą. Tuo metu, kai vietiniai gyventojai rūšiavo rūsiuose bulves ir kopūstus, į Tiškevičių dvarą iš tolimiausių kraštų keliavo užsienietiški delikatesai.

Virtuvės meistras užsakydavo produktus, kurie paprastam to meto lietuviui skambėjo kaip burtažodžiai: artišokai, austrės, migdolai, ryžiai.

Ypatingas dėmesys buvo skiriamas gėrimams ir prieskoniams - sandėliai pasipildydavo aukščiausios rūšies kava, arbata, kvapniaisiais pipirais ir cinamonu. Sąraše būtinai figūruodavo ir apelsinai - saulėti vaisiai, kurie pilkame lietuviškame gruodyje atrodė lyg stebuklas.

Tačiau ne tik egzotika rūpėjo dvaro virtuvei.

Pasak gidės, viena svarbiausių užduočių buvo užtikrinti žuvies tiekimą. Ir ne bet kokios, o silkės. Nors šiandien silkė yra neatsiejama kiekvieno lietuvio Kūčių stalo dalis, XIX a. pabaigoje situacija buvo kardinaliai kitokia.

„Silkė tuo metu buvo brangi žuvis, tikra prabangos prekė, - pabrėžia muziejininkė. - Ją į Mėmelį (dabartinę Klaipėdą) atveždavo danų, norvegų pirkliai.

Iš ten ji keliaudavo tiesiai į turtingųjų Tiškevičių dvarų virtuves. Ant valstiečių stalo silkės tais laikais nebūdavo - jiems tai buvo per brangu ir nepasiekiama.

Tik vėliau, jau Smetonos laikais, ši žuvis tapo prieinama visiems gyventojų sluoksniams", - pasakojo G. Miežetienė.

Kūčias valgė visi kartu

Atėjus Kūčių vakarui, rūmai nušvisdavo. Tačiau tai nebuvo uždara, tik šeimos nariams skirta vakarienė.

Dvaras buvo ne tik gyvenamoji vieta, bet ir didžiulis socialinis bei ekonominis organizmas, kurio širdis plakė bendru ritmu.

Grafai Tiškevičiai suprato savo, kaip bendruomenės lyderių, atsakomybę, todėl prie šventinio stalo sėsdavo gausus būrys žmonių.

Kaip įprasta, vakaras prasidėdavo malda ir kalėdaičio dalijimusi.

Anot G. Miežetienės, Kūčių vakarą dvaro valgomajame susirinkdavo visa dvaro „grietinėlė“ ir tarnautojai: patys dvarininkai, liokajai, dvaro administracijos tarnautojų šeimos, vaikų guvernantės.

Prie šios margos kompanijos būtinai prisijungdavo ir kalėdojantys kunigai. Dvasininkų dalyvavimas turėjo ne tik sakralinę, bet ir praktinę reikšmę. Būtent Kūčių vakarą dvarininkai kunigams įteikdavo savotišką kalėdinę dovaną-paramą: kvitą vežimui malkų ar grūdams gauti, taip užtikrindami parapijos klebonijos gerbūvį.

Dvaro gyvenimas buvo neįsivaizduojamas be etiketo ir aiškios hierarchijos. Nors šventė buvo bendra, socialiniai skirtumai išlikdavo net ir prie Kūčių stalo. Dvare būdavo dengiami trys atskiri stalai, prie kurių šventės dalyviai susėsdavo griežtai pagal rangą.

Pirmasis stalas - patiems grafams, jų šeimos nariams ir garbingiausiems svečiams. Antrasis - aukštesniojo rango tarnautojams: administratoriams, guvernantėms, ekonomams. Trečiasis - patarnaujančiam personalui, liokajams ir kitiems rūmų darbuotojams.

Nepaisant šio suskirstymo, vakaras prasidėdavo bendryste.

„Kaip įprasta katalikams, vakaras prasidėdavo bendra malda ir kalėdaičio - plotkelės - dalijimusi,“ - pasakoja G. Miežetienė. Tai buvo akimirka, kai visi - nuo grafo iki tarno - tapdavo lygūs Dievo akivaizdoje, linkėdami vieni kitiems ramybės ir skalsos ateinančiais metais.

Kūčių stalas: nuo fermentuotų burokėlių iki migdolų sriubos

Kai maldos žodžiai nutildavo ir kalėdaičiai būdavo pasidalinti, prasidėdavo tikroji puota.

Grafų Tiškevičių stalas išsiskyrė neįtikėtina maisto gausa ir įvairove, kuri toli gražu nepriminė kuklios 12 patiekalų valstiečių vakarienės.

G. Miežetienė išskiria ypatingą dvaro tradiciją - sriubų gausą. Buvo patiekiamos net trys skirtingos sriubos, kiekviena atspindinti vis kitą kulinarinę tradiciją.

Buvo patiekiamos net trys skirtingos sriubos, kiekviena atspindinti vis kitą kulinarinę tradiciją.

Pirmoji - tradicinė, tačiau prabangiai paruošta fermentuotų burokėlių sriuba. Ji buvo patiekiama su „ausytėmis“ - mažyčiais, kruopščiai nulipdytais koldūnais, įdarytais kepintais grybais ir svogūnais. Tai buvo duoklė vietinei tradicijai ir miško gėrybėms.

Antroji - egzotiška, šalta migdolų sriuba. Tai buvo patiekalas, demonstruojantis dvaro turtus (juk migdolai buvo atvežtiniai) ir virtuvės šefo meistriškumą, gebantį suderinti netikėtus skonius.

Trečioji - rafinuota prancūziška vyno sriuba. Šis patiekalas tiesiogiai atspindėjo XIX a. Europos aristokratijos madą ir prancūzų kultūros įtaką Lietuvos dvarams.

Po sriubų buvo patiekiami žuvies patiekalai. Grafų Tiškevičių rūmuose buvo valgoma įdaryta lydeka - patiekalas, reikalaujantis ypatingo kruopštumo ir laiko (dažnai lydekos oda būdavo nulupama nepažeista, mėsa sumalama, pagardinama ir vėl sukemšama atgal, suformuojant žuvį).

Taip pat buvo tiekiamas karpis su razinomis - saldžiai sūrus derinys, būdingas žydų ir lenkų virtuvei, itin mėgtas to meto aukštuomenės. Be abejo, ant stalo puikavosi ir tešloje kepta žuvis bei jau minėta brangioji silkė.

„Silkės kelias iki stalo buvo ilgas, tačiau jos skonis buvo to vertas. Dvarininkai ją vertino kaip delikatesą, kurį ruošdavo su įvairiais marinatais, svogūnais, kartais net su cinamonu ar gvazdikėliais,“ - detalizuoja edukatorė.

Šventinę vakarienę vainikuodavo saldieji patiekalai, kurie taip pat atspindėjo socialinę atskirtį tarp dvaro ir kaimo. Be tradicinio kisieliaus ir džiovintų vaisių kompoto, ant stalo būdavo patiekiami kūčiukai su aguonomis.

„Beje, aguonos tais laikais taip pat buvo brangios ir jas dažniausiai valgydavo tik dvarininkai, - atkreipia dėmesį muziejininkė. - Valstiečiai aguonas keisdavo kanapėmis, kurios buvo pigesnės ir lengviau užauginamos. Tad aguonų pienas ar gausiai aguonomis apibarstyti kūčiukai buvo prabangos ženklas.“

Desertų stalas tuo nesibaigdavo. Svečiai mėgavosi „migdolų drebučiais“, šviežiais apelsinais, kava ir arbata. Kava ir arbata XIX a. Lietuvoje vis dar buvo laikomi prabangos gėrimais, kuriuos sau leisti galėjo tikrai ne kiekvienas.

Visas šis maistas buvo valgomas ne iš molinių dubenėlių, o iš prabangaus porceliano.

Kūčių ir Kalėdų patiekalus dvarininkai ragaudavo iš indų, papuoštų giminės herbu. Šie servizai buvo gaminami pagal specialų užsakymą geriausiose Lenkijos ar Prancūzijos manufaktūrose. Blizgėjo ir stalo įrankiai - sidabriniai, atvežti iš Prancūzijos, specialiai pagaminti grafų šeimai.

Vakarienės pabaiga buvo skirta dvasiniam susikaupimui. Po sočių vaišių visuose Lietuvos dvaruose, taip pat ir pas Tiškevičius, suskambėdavo giesmės.

„Tiškevičiai, kartu su kunigu, giesmes giedodavo koplyčioje šalia dvaro rūmų“, sakė G. Miežetienė.

Antroji Kalėdų diena: loterijos azartas ir dovanų karštinė

Taip pat kaip dabar, taip ir praeityje daugumoje dvarų buvo įprasta dovanas rasti Kalėdų rytą po eglute. Tačiau grafų Tiškevičių rūmuose galiojo kitokia tvarka.

Pasak gidės, grafai Tiškevičiai kalėdines dovanas dalijo tik antrąją švenčių dieną. Ir kas įdomiausia - jos nebuvo tiesiog dedamos po eglute, kaip buvo įprasta kituose to meto dvaruose.

„Tiškevičiai mėgo žaismingumą, todėl organizuodavo kalėdinę loteriją,“ - atskleidžia G. Miežetienė.

Visi šventės svečiai gaudavo po tris loterijos bilietus, priklausančius skirtingoms kategorijoms. Tai užtikrino, kad niekas neliktų nuskriaustas, tačiau išlaikė intrigos elementą.

Tiškevičiai mėgo žaismingumą, todėl organizuodavo kalėdinę loteriją.

Pirmajai kategorijai priklausė gana brangios, solidžios dovanos: prabangūs kelionės reikmenys, rašymo priemonės (kas tuo metu buvo itin vertinama), išskirtinės kambario puošmenos, vazos ar statulėlės.

Antrajai kategorijai buvo priskirtos kiek pigesnės, bet vis dar vertingos dovanos: knygos, šilti mezginiai, kokybiški rankdarbiai.

Trečioji kategorija slėpė smulkias, simbolines dovanėles - suvenyrus, saldumynus ar mažus niekučius.

„Po sočių pusryčių visi rinkdavosi didžiajame valgomajame. Ten, ant didelio stalo, gulėjo išdėlioti visi loterijos laimėjimai, viliojantys savo paslaptingumu,“ - pasakoja edukatorė.

Tačiau pats įdomumas prasidėdavo tik išsidalijus laimėjimus. Prasidėdavo antroji šventės dalis, primenanti linksmą turgų. Svečiai stengdavosi kuo naudingiau apsikeisti gautomis dovanomis.

Pavyzdžiui, jei jauna panelė laimėdavo pypkę ar rašalinę, o senyvas dėdė - nėrinius, prasidėdavo derybos. Juokas, šurmulys ir azartas užpildydavo rūmų menes.

Už visą šį spektaklį - kalėdinę loteriją ir apskritai viską, kas vykdavo dvaro viduje - buvo atsakinga dvaro ponia. Ji buvo tikroji šventės režisierė. Brangiausiomis kalėdinėmis dovanomis ji rūpindavosi visus metus. Dažnai jos būdavo perkamos kelionių užsienyje metu - Paryžiuje, Berlyne ar Varšuvoje, slepiamos skryniose ir laikomos būtent šiai dienai.

Nors pagrindinė loterija vyko rūmuose, grafai nepamiršdavo ir tų, kurie dirbo jų labui. Dovanų gaudavo ir kumetyno žmonės - dvaro darbininkai. Tiesa, jų dovanos buvo kuklesnės, bet ne mažiau laukiamos.

„Vaikai gaudavo saldžią bandelę, meduolių su glajum, obuolių, džiovintų vaisių, medaus, - vardijo G. Miežetienė. - Mums šiandien tai atrodo kasdieniška, bet obuoliai tuomet taip pat buvo prabangus vaisius žiemą.

Tik dvaruose, kur buvo specialios saugyklos ir auginami sodai, obuoliai galėjo išsilaikyti iki Kalėdų. Kaimo vaikui žiemą gautas obuolys prilygo didžiausiam skanėstui", - sakė pašnekovė.

Žiemos pramogos: medžioklė ir pačiūžos

Advento laikotarpiu visi lauko darbai, už kuriuos buvo atsakingas grafas Tiškevičius, jau būdavo baigti. Ūkis ilsėjosi, tad atsirasdavo laiko pramogoms.

Viena pagrindinių vyrų pramogų buvo medžioklė. Tai buvo ne tik laisvalaikio praleidimas, bet ir socializacijos forma, proga aptarti reikalus neformalioje aplinkoje.

„Žinoma, kad net Kūčių dieną ar per pačias Kalėdas vyrai mėgdavo išjoti į medžioklę. Apsnigti miškai aplink Palangą aidėdavo nuo šūvių ir skalikų lojimo,“ - pasakojo gidė.

Tuo tarpu jaunoji karta - Tiškevičių vaikai - džiaugdavosi žiemos teikiamais malonumais. Parkas aplink rūmus tapdavo jų žaidimų aikštele.

Žiemą jie laiką leisdavo važinėdami su pačiūžomis ant užšalusio tvenkinio ar lėkdami rogutėmis nuo kopų ir kalvų.

Gyva istorija Palangos gintaro muziejuje

Grafų Tiškevičių Kalėdų tradicijos - tai daugiau nei tik malda, maisto receptai, dovanų sąrašai ir pramogos.

Norintieji pajusti grafų Tiškevičių dvaro dvasią, kviečiami gruodžio 23 d., 14 val. į Palangos gintaro muziejų, kur vyks speciali ekskursija „Tiškevičių rūmų kasdienybė ir šventės“.

Jos metu gidė Giedrė Miežetienė atskleis dar daugiau intriguojančių detalių apie Kūčių tradicijas, parodys autentiškas erdves, kuriose vyko šios puotos ir šiandien dar galima pajusti nematomą, bet vis dar gyvą didikų Kalėdų dvasią.