Padaryta iš Kuršių marių dugno (2)

Pabaiga. Pradžia čia

Minėtas itin svarbus anuomet į modernumo viršukalnę kopiančiam kurortui objektas pastatytas už pačių juodkrantiškių pinigus: bendrovė „Stantien & Becker“ atseikėjo 2 tūkst. markių, o viena iš kurorto vystymo pagrindinių figūrų Eduardas Stellmacheris (1827-1883) kartu su kitu viešbučių verslo atstovu Stremkumi - po 1 tūkst. markių.

Dabar čia - trinkelės, o XIX a. pabaigoje buvo graži kaštonų, beržų ir klevų alėja, keli suvenyrais ir maisto prekėmis prekiavę kioskai, medinis keleivių laukimo salės pastatas.

Be kita ko, vietos gyventojai pastebėjo, kad iš Kuršmarių iškastas ir dumblo priemaišų turintis gruntas yra tinkamas bulvėms auginti, todėl savo smėlėtus sklypelius šalia namų pavertė daržais. Įstabu: šie - taip pat iš marių dugno gimę.

Kiaulysčių vieta

Kiek kitokia, bet intriguojanti yra Kiaulės Nugaros salos gimimo istorija. Ši vandens paukščių karalystė - ir natūralus darinys, ir žmogaus rankų darbas.

Iš pradžių toje vietoje buvusi sekluma, kuri pradėjo formuotis XVI-XVIII a. Kai jūros lygis pakildavo, iš jos gana dideliu greičiu ateidavo banga, vilkdama nešmenis (smėlį, akmenukus) dugnu. Šie nusėsdavo ten, kur Kuršių marių sąsiauris pradeda plėstis, tad mažėja ir iš jūros atkeliavusios bangos greitis.

Iš seklumos tikra sala Kiaulės Nugara tapo po Antrojo pasaulinio karo, ir istorija susijusi su itin slaptu kariniu projektu.

Kitas nešmenų srautas kartu su pavasariniais ir rudeniniais potvyniais, ledonešiu ėjo iš pačių Kuršių marių, jų pietinės pusės. Tie du srautai susidurdavo, ir konkrečioje vietoje ėmė formuotis sekluma. Šis procesas dabar nebevyksta, nes yra farvateris, kuris nuolat valomas, gilinamas.

Taigi, iš pradžių jokios salos nebuvo. Sekluma nuslūgus vandeniui išsikišdavo, apželdavo žolėmis ir atrodė taip, kad žmonės ją vokiškai praminė Schweinsrücken, o lietuviškai - Kiaulės nugara (bene pirmą kartą kartografijoje šis pavadinimas fiksuojamas 1876 m. Baltijos pakrantės jūrlapyje).

Kita „kiauliško“ pavadinimo atsiradimo versija - esą ten buvo krečiamos kiaulystės. Mat palyginti nedideli laiveliai seniau labai lengvai ant tos seklumos užplaukdavo: jos kai kada tiesiog nebuvo matyti. Pakilus vandens lygiui, šis apsemdavęs „nugarą“, ir gylis nesiekdavęs nė pusės metro. Kiaulės nugara pasirodydavo tik vandeniui vėl nuslūgus, tad ją būdavę galima apiplaukti.

Šis darinys ėmė augti supilant žemes ir jų perteklių, kai kasė Vilhelmo kanalą (baigtas 1873 m.) bei įrenginėjo Malkų įlanką.

Įslaptinta misija

Tačiau tikra sala Kiaulės Nugara [kaip geografinio objekto - salos - pavadinimo visi sudaromieji žodžiai rašomi iš didžiosios raidės] tapo po Antrojo pasaulinio karo. 1960-1961 m. tarp jos ir nerijos krantų nuo 5 iki 8 metrų buvo gilinamas vadinamasis naujasis farvateris pietinėje uosto dalyje. Iki pat Alksnynės, nes ties ja reikėjo įrengti povandeninių laivų švartavimosi pirsą. Tuomečiams sovietiniams mažiesiems, dyzeliniams, povandeniniams laivams farvateryje užteko ir 8 metrų gylio. Jį gilinant iškastas gruntas keliavo į Kiaulės Nugaros seklumą.

Povandeninių laivų nebebuvo jau 1986 m., nors, pasakojama, Alksnynėje vis dar stovėdavo jūrininkas su automatu ir neleisdavo eiti į pamarį. Iš saugomos povandeninių laivų prieplaukos liko medinis lieptas, kuris sudegė pirmaisiais metais po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo; vešliuose nendrynuose iki šiol kyšo apanglėję stori poliai.

Skaičiuojama, kad sovietmečiu, statant Vakarų laivų remonto įmonę, ant seklumos buvo užpiltas apie 1-2 metrų storio iš marių iškasto grunto sluoksnis. Oficialiai kartografijoje Kiaulės Nugara sala tapo palyginti neseniai - prieš pusšimtį metų. Ji, beje, gali išnykti ir tapti pusiasaliu, nes vis neatsisakoma planų Kiaulės Nugarą sujungti su Smeltės pusiasaliu. Tokie patys planai kurpti ir sovietmečiu, planuojant tarptautinės perkėlos statybas.

Užjūrio balastas

Kuršmarėse esama ir tikros dirbtinės salos: ji supilta ties Žirgų ragu 1900 m., statant Pervalkos švyturį.

Mįslinga, bet įdomi yra ir Purvynės (šiauriausia Nidos dalis) istorija. 1916 m. palapinėse Tylos slėnyje (dabar vadinamame Mirties slėniu) gyvenę belaisviai prancūzai kasdien keldavosi ir kelis kilometrus eidavo į Purvynę nukasinėti jos kopos. Taip buvo ruošiama vieta statyboms.

Juodkrantiškiai savo skurdžią daržų žemę tręšė iš marių iškastu dumblu, puikiai tikusiu bulvėms auginti.

Tų pačių metų spalį Nidos karo belaisvių stovykla buvo apleista, o darbą Purvynėje iki 1917 m. pavasario baigė jau rusų karo belaisvių grupė. Galima manyti, jog nukastas kopos smėlis keliavo tiesiai į užpelkėjusią (ne veltui pavadinta Purvyne) marių pakrantę.

Dirbtinių, tačiau mažiau pastebimų darinių esama ir pačioje šiauriausioje Kuršių nerijos dalyje - Smiltynėje. Tai savotiški paaukštinimai, terasos, ant kurių stovi senosios vilos, ir šios terasos iš dalies susijusios su burlaivių epocha.

„1780-1790 m. veikė S. Lilienthalio suprojektuota ir įrengta balasto prieplauka nerijoje netoli Smiltynės. Ją greitai užpildė anglų laivai. XIX a. pab. Smiltynėje įrengta nauja balasto aikštelė. Ji minima 1881 m., 1889 m. locijose. <...>

Kopgalyje prie balasto krantinės stovinčius laivus nuo vėjo dengė kopos. Balastą iškraudavo ir išveždavo mediniais karučiais Kopgalio gyventojai. Jis buvo naudojamas kopoms tvirtinti, pralaužoms užpilti, 1821 m. ši balasto aikštelė buvo dar matoma. Ją sudarė aikštelė ir „apie 30 pėdų aukščio stambaus žvyro bei balasto supiltas kalnas prie marių“.

XIX a. minėto balasto kalno gruntas buvo panaudotas Nerijos forto pylimams įrengti„, - savo knygoje “Kopgalis" (2002 m.) rašė klaipėdietis istorikas Dainius Elertas.

Dinamiška ir net pavojinga gamtinė aplinka šiauriausiame nerijos smaigalyje ilgai neleido pastoviam gyvenimui kurtis žmonėms, ir Kopgalis kurį laiką buvo tik burlaivių balasto iškrovimo aikštelė. XVIII amžius laikomas Mėmelio burlaivių aukso amžiumi, nes jų į miestą įplaukdavo daug, o išplaukdavo jie pakrauti medienos, kuri buvo pagrindinė eksporto prekė.

Burlaiviai uostamiestį pasiekdavo dėl stabilumo jūroje pilnais triumais įvairiausio balasto: smėlio, gargždo, žvyro su titnago priemaišomis ir kt. Šį balastą (dabar laivuose - balastiniai vandenys) iškraudavo specialiose aikštelėse žemyninėje dalyje, pamaryje, tačiau vietos jam ilgainiui ėmė trūkti, todėl balasto aikštelių įrengta ir Smiltynėje, Kopgalyje.

XX a. pr. Smiltynei pradedant virsti kurortu ir ėmus statyti vilas, dalis suversto balasto panaudota formuojant paaukštintas terasas. Tuo buvo galima įsitikinti tvarkant rekonstruotų namų Smiltynės g. 12, 11 aplinką: po velėna atsivėrė žemės sluoksnis su vaiko kumščio dydžio titnago gabalais, gargždo priemaišomis.

Fragmentas iš 2026 m. išleistos Deniso Nikitenkos knygos 
„Kuršių nerijos knyga“ (leidėjas - Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija).