Kalvystės muziejus taps menų ir etninės kultūros sala

Tęsiame straipsnių ciklą, skirtą Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus 100-mečiui. Vieną iš šio muziejaus padalinių - Kalvystės muziejų - planuojama iš esmės atnaujinti.

Jame norima sukurti modernią, interaktyvią ekspoziciją, pasakojančią istoriją nuo metalurgijos ištakų prie Žardės piliakalnio iki kalvystės amato ir šiuolaikinių meno galimybių. Bus rekonstruotas ir pats muziejaus pastatas, uždaras jo kiemelis pritaikytas kameriniams renginiams organizuoti.

Šiuo metu Klaipėdos miesto savivaldybės administracija vykdo Klaipėdos kalvystės muziejaus ekspozicijos projektavimo, pritaikant šiuolaikines informacines technologijas, paslaugos viešąjį pirkimą. Konkurse gauti penki pasiūlymai, kurie šiuo metu yra vertinami ir koreguojami.

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, Kalvystės muziejaus ekspozicija yra jau labai sena ir ją būtinai reikia atnaujinti. Taip pat būtinas ir paties muziejaus pastato remontas, nes kiauras jo stogas.

„Labai gaila, kad anksčiau to negalėjome padaryti, nes nebuvo finansavimo“, - atsiduso muziejaus vadovas.

Kokią įsivaizduojate Kalvystės muziejaus koncepciją ateityje?

Kalvystės muziejų matome ir norime sukurti kaip menų ir etninės kultūros salelę Klaipėdos senamiestyje.

Būtent šiame muziejuje pasakojimą apie metalurgijos ištakas mūsų krašte kurtų labai gražūs ir gausūs archeologų radiniai, rasti tyrinėjant metalurgijos teritoriją prie Žardės. Ten buvo rastos metalo lydymo krosnelės ir panašūs artefaktai.

Metalo, geležies žmogaus kasdieniame gyvenime, buityje, taip pat ir papročiuose buvo labai daug.

Norisi pateikti pasakojimą apie metalo, kalvystės reikšmę žmogaus gyvenime pasitelkiant šiuolaikines galimybes, pavyzdžiui, halogramas, kurias jau esame sėkmingai išbandę kitose ekspozicijose.

Įsivaizduoju, kad Kalvystės muziejaus ekspozicija turi būti ne istorinė faktinė, o emocinė. Taigi muziejaus koncepcija iš esmės keisis.

Kalvystės muziejaus ekspozicija turi būti ne istorinė faktinė, o emocinė. Taigi muziejaus koncepcija iš esmės keisis.

Užsiminėte, kad keisis ir Kalvystės muziejaus kiemelis.

Taip, tikimės, kad Kalvystės muziejaus kiemelio erdvė ir funkcijos bus išplėstos. Norime, kad jis taptų patrauklus įvairiems nedideliems renginiams organizuoti.

Šviesaus atminimo Kalvystės muziejaus siela, jo kūrėjas Dionyzas Varkalis (1934-2022) G. Kackės kalvėje demonstruodavo metalurgijos ir kalvystės amato subtilybes, vesdavo senosios juvelyrikos edukacijas. Ar šios veiklos bus plėtojamos?

Kalvystės muziejus buvo Dionyzo Varkalio idėja nuo pat pradžių.

Tai jis apgriuvusiame Klaipėdos senamiesčio pastate, Šaltkalvių gatvėje, aptiko žinomo Klaipėdos kalvio meistro Gustavo Kackės (Gustav Katzke) kalvę su išlikusiais autentiškais senojo meistro darbo įrankiais bei įranga.

G. Kackė buvo vienintelis Klaipėdos krašto kalvis, turėjęs tarptautinį sidabro medalį už meninę kalvystę. Jo kalvė veikė iki 1944 m., kol frontui artėjant prie Klaipėdos G. Kackė pasitraukė į Vokietiją.

Jis pats buvo taikomojo metalo meno fanatikas, buvo sukaupęs labai gražias kolekcijas, kuriose buvo durų rankenos, spynos ir pan.

Jam kilo idėja restauruoti kalvės ir gretimą pastatą, įrengti nuolatinę kalvystės darbų ekspoziciją.

Šiai idėjai pritarė tuometinis Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys, pastatai buvo perduoti Kultūros skyriaus žinion, skirtos lėšos projektavimo ir kt. darbams.

Suremontavus senąją kalvę, D. Varkalis joje atgaivino kalvystės amatą, o kieme įrengė laikiną kapinių kryžių ir tvorelių ekspoziciją.

1991 m. senoji kalvė perėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus žinion, o jos šeimininkas tapo Kalvystės ekspozicijos vadovu. 1992 m. baigus pagrindinio pastato restauravimą, iškilmingai atidarytas Kalvystės muziejus - Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus padalinys.

D. Varkalis buvo atradęs ir užmezgęs gražius ryšius su G. Kackės giminėmis.

Visas D. Varkalio idėjas norime tęsti, plėtoti ir ateityje.

Visas Dionyzo Varkalio idėjas norime tęsti, plėtoti ir ateityje.

Įsivaizduojame, kad Kalvystės muziejuje atsiras nedidelės, bet įtaigios ekspozicijos tiek apie G. Kackę, tiek apie D. Varkalį.

Ant Kalvystės muziejaus pastato šių metų rugpjūčio 1 d. bus atidengta memorialinė lenta, skirta D. Varkaliui. Tai pagarbos ir padėkos ženklas Kalvystės muziejaus kūrėjui, rinkėjui.

Svarbią Kalvystės muziejaus ekspozicijos dalį sudaro memorialiniai paminklai: kryžiai, tvorelės ir pan., kurie D. Varkalio pastangomis, buvo išsaugoti naikinant Klaipėdos senąsias kapines ir jų vietoje kuriant Skulptūrų parką. Jis pats yra sakęs, kad Kalvystės muziejus yra tarsi koplyčia. Ar ateityje šie eksponatai išliks Kalvystės muziejuje, ar sugrįš į memorialinę atnaujinto Skulptūrų parko erdvę?

Memorialinės kalvystės pavyzdžius taip pat norėtume išlaikyti atnaujinto muziejaus erdvėje.

Manau, kad tai turėtų būti įtaigus pasakojimas apie išskirtinius memorialinius paminklus Klaipėdosje kūrusius kalvius.

Apskritai, kalvystės muziejuje eksponatų yra labai daug ir jie yra labai geri, nes nėra trapūs. Tad juos galima drąsiai kilnoti.

Kada sulauksime atnaujinto Kalvystės muziejaus?

Ekspozicijos atnaujinimo projektą tikimės paruošti šiais metais. Taip pat viliuosi, kad pastato rekonstrukcijos, remonto projektą Savivaldybė parengs šiemet. Viską darant greitai ir konkrečiai, manau, kad Kalvystės muziejų galima atnaujinti per porą metų.

Apie Kalvystės muziejaus ekspoziciją

Pirmajame Kalvystės muziejaus aukšte daugiausia vietos skirta medžiagai apie žymaus Klaipėdos meistro G. Kackės kalvę. Eksponuojama autentiška kalvės iškaba, ištisa vitrina paties G. Kackės rankomis pagamintų medinių formų raidėms ir skaičiams lieti, kalvio antspaudas. Čia atkurtas G. Kackės kalvės interjeras.

Ekspozicijoje taip pat pristatomi G. Kackės ir kitose Klaipėdos kalvėse pagaminti dujiniai žibintai, žemės ūkio padargai, darbo įrankiai, kalvės durų vyriai. Antrajame muziejaus aukšte eksponuojami Klaipėdos krašto kapinių kryžiai, tvorelės, varteliai, Didžiosios Lietuvos kryžiai-saulutės, architektūrinės Klaipėdos senamiesčio namų detalės, žvejybos įrankiai, namų apyvokos daiktai.

Ši ekspozicija atspindi dviejų kultūrų - Didžiosios ir Mažosios Lietuvos - pėdsakus. Mažosios Lietuvos kryžiai puošti augaliniu ornamentu. Didžiosios Lietuvos, ypač Žemaitijos, kryžiai puošti saulutėmis, žvaigždutėmis, žalčiais, mėnuliais ir kitais pagonybės simboliais. Pagal eksponatų išdėstymą salėje išryškėja dviejų kultūrų skirtumai.

Pirmajame aukšte yra 7 eksponatai iš Karaliaučiaus miesto katedros: durų fragmentai, kalti ąžuolo lapai, tujų šakos, kaltinis vėžys. Metaliniai kryžiai Klaipėdos krašte paplito jau XVIII a.

Šio krašto kryžiuose nėra Nukryžiuotojo. Jo vietoje - porcelianinė lentelė su poetišku posakiu ar mirusiojo pavarde ir data. Ornamentai Mažojoje Lietuvoje sudaryti iš susuktų spiralių, užbaigti gėlių žiedais ar lapais.

Visi Kalvystės muziejaus ekspozicijoje ir kiemelyje esantys kryžiai datuojami XIX a. pab. - XX a. pr. Kalvės-muziejaus kiemelyje eksponuojami ypač meniški XIX a. pab. - XX a. pr. Klaipėdos kapinių kryžiai ir tvorelės.

Jau XVI a. minimi Klaipėdos kalviai. Kalviai, vėliau ir šaltkalviai, aprūpindavo miesto statybas kaltinėmis vinimis, darė durų ir langų apkaustus, vėjarodžius, gatvės žibintus, turėklus, dureles ir apkaustus krosnims.

Klaipėdos krašto amatai (tarp jų ir kalvystė) XVI-XVIII a., o ypač XIX a., buvo griežtai reglamentuojami pagal Prūsijoje įvestus valdžios įstatymus. XIX a. viduryje Klaipėdos krašto kalviai pradeda lieti ir kalti metalinius kryžius ir kapinių tvoreles visame krašte. Daugiausia kapinių paminklai ir tvorelės XIX a. pabaigoje buvo gaminami Klaipėdos miesto kalvėse.

Jų buvo keletas: Kepėjų g. 10, Puodžių g. 14, Šaltkalvių g. 1 (G. Kackės kalvė-šaltkalvė) ir kt. Žinoma, kad meninius dirbinius (ne tik kryžius, bet ir durų vyrius, rankenas, užraktus ir kita) gamino 3 Klaipėdos kalviai: G. Katzkė, R. Aušraitis ir kalvės-dirbtuvės savininkas A. Vilsonas. Vilsono kalvėje buvo gaminamos (ir įrengiamos) santechnikos bei šildymo sistemos.

Tokia sistema buvo įrengta ir rašytojo Thomo Manno name Nidoje, apie 1930. Iki Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje buvo ne viena mechaninė ir techninė dirbtuvė, skardininkų dirbtuvės, geležies dirbinių ir metalo fabrikas (Laukininkų g. 51), smulkių geležies dirbinių fabrikas (Prezidento A. Smetonos g. 53), grandinių ir smulkių geležies dirbinių fabrikas (Bokšto g. 10), kuriuose irgi dirbo daug kalvių. Veikė automobilių ir mašinų taisymo šaltkalvės bei dirbtuvės, metalo apdorojimo įmonės.

Klaipėdos kalviai ir šaltkalviai gamino dirbinius pagal įvairius užsakymus, bet dauguma jų specializavosi vienoje šio amato šakų. Klaipėdos kalvius galima suskirstyti į spynininkus, pasagų kalėjus, įrankių kalvius, peilių kalvius, vinių kalvius, vežimų kaustytojus, inkarų kalėjus ir kitus. Klaipėdoje ir visame Klaipėdos krašte kalvyste vertėsi daugiausia vokiečiai arba nutautėję lietuviai.

Gemius

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder