Kęstutis Kačinskas: „Kalbėti apie muziką nėra tas pats, kas groti“

Tiesa, K. Kačinskas neslepia, kad jam patinka ir visiška ramybė, kai nieko nereikia dirbti, bet vis dėlto viliasi, kad vieną dieną jis vėl galės skambinti Klaipėdos kariljonu.

Kodėl pasirinkote būtent muzikos kelią, o ne tapote teisininku ar mediku?

Čia yra nemaža dalis atsitiktinumo. Aš gimiau ir augau Vilniuje. Kai buvau devynerių metų, atėjo į mokyklą a. a. chorvedė Elena Vaikšnoraitė ir tikrino berniukų balsus. Pakvietė mane dainuoti berniukų ir jaunuolių chore „Ąžuoliukas“. 

Tėtis labai nenorėjo manęs išleisti į tokį užsiėmimą. Atsidūrus chore, toliau viskas vystėsi savaime. Mums buvo privaloma mokytis solfedžio, viskas sekėsi puikiai, tad net nemąstęs po mokyklos įstojau į konservatoriją Vilniuje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur baigiau chorinio dirigavimo specialybę.

Kas jus atvedė į Klaipėdą?

Tuo metu gavau paskyrimą į Klaipėdą, labai nenorėjau, priešinausi, bet man nepaliko pasirinkimo. Buvo taip, kad sakiau nevažiuosiu ir viskas, o man atsakė - tuomet negausi diplomo.

Atvažiavęs į Klaipėdą pradėjau dėstyti muzikos akademijoje. Dėsčiau 40 metų, o per tą laiką buvo visko. Tuometinio Leningrado konservatorijoje pasibaigiau aspirantūrą, tada tapau vyr. dėstytoju. Dirbau su įvairiais vokaliniais ansambliais, chorais. 

Vadovavau žymiam ansambliui „Rapsodija“, tuo metu Lietuvoje mums lygių nebuvo. Visi juokdavosi ir klausdavo, kokiai įstaigai priklausome, aš atsakydavau, kad vandentiekio ir kanalizacijos. 

O taip iš tikrųjų ir buvo: „Teritorinio vandentiekio ir kanalizacijos valdyba“ - maža įstaigėlė ir jai priklausė tas mano suburtas kolektyvas, su kuriuo tikrai puikiai darbavomės.

Kuriuo metu jūsų gyvenime atsirado kariljonas?

Kariljonas atsirado šalia mano chorvedybinių darbų. Vieną dieną atbėga sekretorė ir sako, kad mane kviečia „ant kilimėlio“. 

O tuo metu buvo taip, kad jeigu jau kviečia, tai žinai, jog kažkas ne taip. Galvojau, ką aš tokio galėjau padaryti, rodos, nieko. 

Ateinu ir klausia, ar norėčiau skambinti kariljonu. Tuo metu aš neturėjau žalio supratimo, kas čia per daiktas. 

Liepė važiuoti trims dienoms į komandiruotę į Kauną, pas Viktorą Kuprevičių. Nuvažiavau, mes pabendravom, pabandžiau. Na, ką, visai patiko, bet viskas tuo ir baigėsi.

Lygiai po ketverių metų vėl mane kviečiasi. Liepė atsinešti rytoj pasą ir vykti į Vokietiją mokytis. Taip ir išvažiavau į Magdeburgą, kurio rotušėje buvo kariljonas. 

Kiekvieną dieną, dvi savaites, po maždaug šešias valandas praktikavomės treniruokliu. Teko Vokietijoje ir pakoncertuoti, ir pakeliauti po šalį, susipažinti su kariljonais, sutikau begalę įdomių žmonių.

Grįžus į Lietuvą, po metų atsirado treniruoklis, po to atvežė ir tikrąjį instrumentą į Klaipėdos centrinio pašto bokštą. Vėliau, 2000 metais, baigiau Danijos Logumklosterio bažnytinės muzikos mokyklos kariljono specialybę.

Dabar centrinis paštas uždarytas, bet kiek koncertų teko sugroti iki uždarymo?

Būdavo du koncertai į savaitę, plius visos šventės, tai išeidavo apie 120 koncertų per metus, dar papildomai būdavo, kai atvažiuoja įvairūs garbingi svečiai, paskambina - pagrok, na, ir groji. 

Mes su kolega Stanislovu Žilevičiumi iš viso 37 metus skambinome kariljonu, kol uždarė. Bet įdomu tai, kad pirmaisiais metais mums net atlyginimo nemokėjo, nes tokio dalyko, kaip kariljonininkas, muzikinių specialybių apraše nebuvo, vėliau jau mus vadino instrumentalistais.

Koks jausmas groti kariljonu?

Aš esu katinas. Sėdžiu viršuj vienas, groju, aš nematau žiūrovų. Man tas patinka. Chore ir dainavau, ir jam vadovavau, ten tokios prabangos nėra, žiūrovas sėdi šalia. 

Čia sėdi vienas, tu groji tai, ką jauti, mąstai. O mane girdi ne salė žmonių, skambinant kariljonu, tavo muziką gali girdėti ir šimtas, ir tūkstantis.

Taip pat esate kompozitorius, ar vis dar kuriate?

Dabar jau nebekuriu. Kūriau kariljonui ir chorinę muziką. Kodėl nebekuriu? Dabar kiekvienas, kuris turi gerą kompiuterį, tinkamas programas, įveda tris natas ir jam kompiuteris sukuria. Ir tai yra vadinama muzika. O man ne.

Dabar kiekvienas, kuris turi gerą kompiuterį, tinkamas programas, įveda tris natas ir jam kompiuteris sukuria. Ir tai yra vadinama muzika. O man ne.

Esate labai daug pasiekęs žmogus, profesionalas, ar niekada negalvojote vykti į užsienį dėstyti kariljono specialybės?

Dėstyti - turbūt ne, bet paskaitas skaityti teko. Kartą skaičiau paskaitas Danijoje chorvedžiams apie dirigavimo techniką. Aš pasiruošiau. 

Daug žmonių susirinko, visi jie angliškai kalba, lyg viskas ir gerai. Pasakoju jiems ir po kurio laiko suvokiu, kad jie nieko nesupranta. Pasirodo, mūsų dirigavimo lygis kokius penkis kartus aukštesnis buvo. Jie nesuprato terminų, elementarių dalykų, kuriuos bandžiau išaiškinti. 

Tada nusprendžiau - darom chorą. Pasirinkome, kokius kūrinius atliksime, viską vietoje greitai susiruošėme ir pradėjome muzikuoti su tuo choru. 

Sėkmingai visą savaitę dirbome. Supratau, kad kalbėti neužtenka, tai neturi jokio svorio. Svarbu yra praktinis darbas. Turi išbandyti, kad išmoktum.

Supratau, kad kalbėti neužtenka, tai neturi jokio svorio. Svarbu yra praktinis darbas. Turi išbandyti, kad išmoktum.

Šiuo metu dirbate ne su muzika susijusį darbą, bet gal muzikos neapleidote?

Taip, muzikos visiškai neapleidau, būna, kai atsisėdu groti, užsidėjęs ausines, tuomet visiškai pametu laiko jausmą. Bet tas būna vis rečiau. Dabar dažniau klausausi muzikos ir ją analizuoju.

Kokios muzikos klausotės?

Dabartinės lietuviškos muzikos, to viso „popso“, vengiu, išgirstu ir iš karto save užblokuoju. Klausau klasikinės muzikos. Man labai patinka „The Queen“. Todėl, kad tai profesionali muzika, instrumentuotės, vokalinės aranžuotės ir nešamos žinutės - viskas aukščiausio lygio.

Dalyvavote įvairiuose festivaliuose, konkursuose, dainavote chore, vadovavote ne vienam ansambliui, kūrėte muziką, išmokėte ir išleidote į gyvenimą ne vieną dirigentą. Ar yra dar kažkas, ką norėtumėte nuveikti?

Kažką dirbti - jau pritingiu, nesinori. Bet aš labai mėgstu žvejoti. Man patinka kelias valandas būti toje ramybėje. Tikiuosi, kad kažkas pasikeis, pajudės reikalai ir aš dar galėsiu sugrįžti groti. Viliuosi, kad man dar teks prisėsti prie Klaipėdos kariljono.