Teko gelbėti Brazilijos žvejų laivelį
Reisas prasidėjo pernai lapkričio pradžioje. Kontraktas buvo pasirašytas trims mėnesiams, tačiau iš tikrųjų laive kapitonas praleido keturis mėnesius.
Į laivą įlipo Brazilijoje, Santoso uoste. Kadangi laivas laukė krantinės, R. Pilitauskas Santose praleido beveik savaitę viešbutyje - turėjo retą progą ramiai susipažinti su miestu. Šiais laikais jūrininkams tai nutinka gana retai.
Laivas, kuriame jis dirbo - 2016 metais Korėjoje pastatytas apie 180 metrų ilgio ir maždaug 40 000 tonų vandentalpos dujų tanklaivis, plaukiojantis su Norvegijos vėliava. Jis priklauso vienai didžiausių pasaulio trąšų gamintojų ir prekybininkių kompanijai, tačiau jo techninį ir operacinį valdymą vykdo kita kompanija - viena seniausių laivininkystės bendrovių pasaulyje, neseniai atšventusi apie 200 metų jubiliejų.
Įgulą sudarė 23 žmonės. Jos sudėtis gana tipiška šiuolaikiniams laivams, kuriuos valdo Europos kompanijos: karininkai - daugiausia iš Rytų Europos, o eiliniai jūrininkai - filipiniečiai. Šiame dujovežyje tarp karininkų buvo latvis, estas, ukrainiečiai, rusai, o likusi įgula - filipiniečiai.
Laivas atplaukė su amoniako kroviniu, kuris buvo iškrautas Santoso uoste.
Po to su balastu dujovežis išplaukė į Trinidadą ir Tobagą, į Point Liso uostą, kur turėjo paimti naują krovinį ir tęsti reisą.
Pasitaikė vienas sudėtingesnių laikotarpių - Kalėdos. Tuo metu sutrinka įprastos logistikos ir komunikacijos grandinės, ir tai, kas laive būtų paprasta kitu laikotarpiu, tampa problema. Laivas negali tiesiog sustoti ir laukti, net jei trūksta detalių ar sprendimų, vis tiek reikia dirbti ir rasti išeitis.
Bangos sudaužė navigacines šviesas
Reisas buvo intensyvus - daug įvykių. Lankytasi labai įdomiuose uostuose: Kartagenoje Kolumbijoje, Tampoje ir Naujajame Orleane JAV. Įdomūs buvo plaukimai per Atlantą į Šiaurės Europą ir atgal.
Kartagenoje prieš išplaukimą narai atlieka povandeninę laivo korpuso patikrą. Tai viena iš priemonių kovai su narkotikų kontrabanda.
„Point Lisas yra netoli Venesuelos. Ten buvau sausio pradžioje. Nors paties karinio konflikto nemačiau, situacija jautėsi: negalėjome atlikti tam tikrų inspekcijų, dalis įgulos negalėjo išvykti namo, nes buvo uždaryti oro uostai Karibų regione.
Įspūdingas buvo ir įplaukimas į Naująjį Orleaną - apie 18 valandų trukusi kelionė Misisipės upe su locmanu.
Plaukiant per Atlantą didžiąją laiko dalį pūtė stiprus priešinis vėjas ir buvo šoninė banga, todėl laivą nuolat smarkiai supo. Aš tokius reisus pastaruoju metu darau kelis sykius per metus, bet šis reisas išsiskyrė.
Šiaurės jūroje patekome į tokį štormą, kad bangos sudaužė navigacines šviesas, tifoną priekinio stiebo viršuje, esantį maždaug 20-25 metrų aukštyje virš vandens.
Europoje pasitiko minusinė temperatūra, dėl kurios, nepaisant prevencinių priemonių, užšalo dalis laivo sistemų", - pasakojo kapitonas.
Mojavo marškiniais, pririštais ant irklo
Galima tikėti prietarais arba ne, bet man skaičius 13 gyvenime dažnai būna laimingas. Buvo lapkričio 13 diena, pavakarys. Plaukėme iš Santoso į Trinidadą, buvome nutolę maždaug 80 jūrmylių nuo Brazilijos krantų. Per VHF 16 kanalą girdėjosi įprastas foninis triukšmas - pokalbiai portugalų kalba, kurie tokiuose regionuose nėra retenybė.
Tačiau šį kartą kažkas buvo kitaip: kalbėjo vienas žmogus, labai intensyviai, ir tai nebuvo panašu į įprastą žvejų bendravimą. Atsirado vidinis jausmas, kad situacija nėra įprasta.
Tuo pačiu metu vizualiai matėme nedidelį, keistai atrodantį žvejybos laivelį.
Šioje vietoje yra svarbus vienas niuansas, kurį jūrininkai gerai supras. Daugelyje kompanijų galioja saugumo standartas - vadinamasis minimalus CPA (Closest Point of Approach), tai yra minimalus saugus atstumas iki kito laivo. Dažniausiai jis siekia 1,5 jūrmylės ar daugiau.
Tačiau iš tokio atstumo realiai neįmanoma suprasti, kas vyksta mažame laivelyje. Net jei žmogus bandytų šauktis pagalbos, tikimybė, kad tai bus pastebėta ar suprasta, labai maža.
Įspėjau mašinų skyrių, kad būtų pasirengęs, ir daviau komandą pasukti laivą taip, kad prieitume kuo arčiau to laivelio.
Priartėjus vaizdas tapo aiškus: medinis žvejybos laivas, improvizuotos burės, o ant kabinos stovintis žmogus mojavo savadarbe „vėliava“ - marškiniais, pririštais prie irklo.
Sumažinome greitį, atlikome manevrą ir pradėjome dreifuoti šalia, kad galėtume įvertinti situaciją. Pirmoji problema - kalba. Laivelio įgula kalbėjo tik portugališkai.
Kartagenoje prieš išplaukimą narai atlieka povandeninę laivo korpuso patikrą. Tai viena iš priemonių kovai su narkotikų kontrabanda.
Situaciją išsprendė mano vyresnysis kapitono padėjėjas Viktoras. Jis įrašė jų kalbą telefonu ir, naudodamasis dirbtinio intelekto vertimo programėle, gavo vertimą. Taip supratome, kad jie prašo pagalbos - tiksliau, kad apie juos būtų pranešta krantui.
Toliau veikėme pagal procedūras: informavome vadybos kompaniją, frachtuotoją ir gelbėjimo tarnybas.
Tačiau susisiekti su Brazilijos MRCC nepavyko nei per radiją, nei telefonu. Paprasčiausiai niekas neatsiliepė. Tuomet pradėjome ieškoti alternatyvų. Žvejai davė laivo savininko, artimųjų telefono numerius. Dauguma skambučių baigdavosi tuo, kad, išgirdę anglų kalbą, žmonės padėdavo ragelį.
Laimei, dujovežyje turėjome „Starlink“ internetą. Naudodamas savo telefoną ir vertimo programą pradėjau siųsti žinutes portugalų kalba įvairiais telefono numeriais, vėliau - ir per „WhatsApp“. Galiausiai atsiliepė vieno iš žvejų žmona.
Tuomet atsirado kita užduotis - sujungti krantą su laiveliu.
Sprendimas buvo paprastas, bet efektyvus: vienoje rankoje - telefonas su įjungtu garsu, kitoje - VHF radijo ragelis. Taip sukūrėme tiesioginį ryšį tarp nelaimėje esančio laivo ir kranto.
Dar maždaug po pusvalandžio situacija buvo išspręsta. Informacija perduota, pagalba organizuota. Žvejai patvirtino, kad daugiau mūsų pagalbos nebereikia, ir mes galėjome plaukti toliau.
Po kelių dienų gavau žinutę iš vieno žvejų artimųjų - visi žvejai saugiai grįžo į krantą.
Kas jiems nutiko? Sugedo variklis, ir laivą pradėjo nešti vėjas bei srovės tolyn nuo kranto. Laimei, veikė radijo ryšys.
Greičiausiai mes nebuvome pirmas pro šalį praplaukęs laivas, tačiau galbūt buvome pirmieji, kurie sustojo. Mes neatlikome ypatingos gelbėjimo operacijos. Padarėme tai, ką turėtų padaryti bet kuris jūrininkas.
Tačiau čia yra vienas „jeigu“. Jeigu būtume neatkreipę dėmesio. Jeigu būtume laikęsi tik formalaus atstumo. Jeigu būtume nepastebėję. Ir būtent tai jūroje dažnai daug ką lemia", - pasakojo R. Pilitauskas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą