Klaipėda prieš 100 metų (44)

Ką privalo kiekvienas lietuvis įsidėmėti ir atjausti

„Kiekvienas lietuvis privalo gerai įsidėmėti, kad kiekvienas centas, sumokėtas svetimiems laivams už jūros važtą, turtina svetimuosius ir alina mūsų šalį, o ypač griauna kilnią Lietuvos laivyno steigimo idėją.

Kiekvienas lietuvis privalo atjausti ir tai, kad kiekvienas į plačiąsias jūras išplaukiantis laivas su geltona-žalia-raudona vėliava yra ne tik jo garbė ir šlovė, bet ir nuolatinis jo tėvynės gyvavimo bei bujojimo pamatas.

Ši nesugriaunama tiesa turi būti kiekvienam lietuviui kelrodžiu, ką ir su kokiu triūsu, energija ir pasiryžimu jis privalo veikti, kad mūsų jūros vartai ir mūsų laivyno bazės buveinė - Klaipėda nepaliktų vien fikcija.

Kiekvienas lietuvis turi žinoti, kad dėl mūsų nerangumo jūros reikalais, ypač laivyno steigimo reikalu, neprisieitų skaudžiai apsivilti ir karčiu gailėsčiu prisiminti vėl tuos laikus, kada buvo apleista aukso proga iškilti mūsų tautai jūros pagalba Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos laikotarpiu!

Antrą sykį istorija stato Lietuvių tautai jos ateičiai lemiantį klausimą: „Ar nori Lietuva tapti jūros dalyviu, ir ar sugebės ji tai įvykdinti?“

Lietuvių tauta, be abejo, nori ir sugebės įvykdyti savo jūros siekimus. Jeigu lig šiol nieko nepadaryta jūros reikalais, tai to priežastis - netikęs būdas pasiekti išdavų. Reikia ieškot tinkamesnių kelių„, - buvo rašoma 1925 m. rugpjūčio 1 d., pirmosios Jūros dienos išvakarėse, “Klaipėdos žiniose".

Tramvajus - per brangus

Tos pačios dienos laikraštyje buvo analizuojama ir uostamiesčio sausumos transporto problematika.

Smeltiškis parašė apie tramvajaus kelybos trūkumus.

„Priešingai kitiems miestams, Klaipėdos vietos kelybai nestovi gatvėse nei lengvieji vežėjai, nei automobiliai.

Šias priemones norėtų pavaduoti elektros tramvajus, kuris teturi tik vieną važiavimo ruožą: gelžkelio stotis-Smeltė (antras - Biržos tilto-Strandvilos yra daugiausia sezoninis, maudyklių ruožas).

Ir nors tuo vieninteliu ruožu tramvajus važinėja tik po vieną vagoną 20-ties minučių protarpiais, jisai būna bemaž visuomet tuščias ir tik dėl to, kad jo gana ilgas (gelžk. stotis-Smeltė) ruožas nėra padalintas bent pusiau į du mokėjimu, o visada imama lygi viena kaina - 50 centų.

Norinčiam važiuoti tuo keliu tik jo dalį, už visą kelią mokėti yra per brangu ir todėl nuo važiavimo turi atsisakyti.

Toks mokėjimo nepadalinimas yra visai netikslus. Miesto centras kaip tik sudaro tramvajaus važiavimo ruožo vidurį ir nuo šios vietos turėtų būti padalintas per pusę už važiavimą mokesnis. Juk visai maža yra važiuojančių iš gelžkelio stoties net į galą tolimos Smeltės arba atvirkščiai.

Daugiausia važiuojama iš stoties į miesto centrą: čia ir prekybos, ir šiaip įvairios įstaigos, čia viešbučiai, čia turgus.

Arba smeltiškiui, kuriam tiek daug reikalų mieste: tarnyba, darbas, turgus, šiaip kiti reikalai mieste, - nesinori mokėti už kelią ligi stoties, todėl jis geriau eina pėsčias.

Ir kabaldžioja taip gatvėmis tuščias tramvajus, negaudamas nei sau pelno, nei patenkindamas piliečių reikalų palengvint jų kelybą mieste ir iš miesto į priemiesčius. Gi sutvarkius kitaip mokėjimą liktų visai patenkintos abi pusės."