Pirmasis „Klaipėdos garso“ numeris
1925 m. sausio 14 d. Klaipėdoje pasirodė naujas laikraštis „Klaipėdos garsas“, kurį pradėjo leisti Šaulių organizacija.
Pirmojo numerio „Redakcijos žodyje“ įvardijama, kad naujasis leidinys bus ginklas prieš dezinformaciją.
„Krašte yra ir sąmoningų priešų bei pasivių asmenų kuriems bikokie paskalai tinka, kad tik galima šmeižti šaulius“. [...] „Leisdami savo laikraštį “Klaipėdos garsas„ įgysime įnagį, kuriuomi galėsime draugus daugiau suartinti, pasiviai visuomenei pasakyti kas mes esame ir ką norime, su naminiais priešais vesti kultūrinę kovą.“
Nors laikraštis glaudžiai susijęs su Šaulių sąjunga, deklaruojama nepriklausomybė: „Klaipėdos garsas“ bus nepartinis visuomenės laikraštis".
„Klaipėdos garsas“ spausdinamas lotyniškomis raidėmis, o ne gotišku šriftu „atsižvelgiant į tai, jog laikraštį skaitys pirmoje eilėje jaunimas kuris pažangiai ir lietuvių rašybos suvienodinimui nesipriešina, bet mielai pats mokinas ir padeda“.
Pažymima, kad „Klaipėdos garso“ kalba nebus „taip literatūriška, kadangi taikoma kaimo jaunimui, kuriam trūksta žinojimo šių dienų literatūrinės kalbos išsireiškimų.“
Pirmajame numeryje redakcija kreipiasi į visus krašto žmones: „Kviečiame draugus ir šiaip lietuvišką visuomenę jame rašyti visokių žinučių iš savo krašto“.
Pabrėžiama, kad laikraščio sėkmė priklausys nuo pačių piliečių aktyvumo: „Tik dabar pareis nuo mūsų pačių draugai, kiek mes jo reikšmę mokesniame įvertinti mūsų gyvenime praktiškai jame bendradarbaudami“.
„Ant slenksčio“
Taip pavadintas pirmasis naujojo laikraščio straipsnis, skirtas 1923 m. sausio 15 dienai, kuriame įvardijama Klaipėdos krašto situacija praėjus 3 metams po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos.
„Klaipėdos Krašto susiorganizavę šauliai, nors yra gan sunkios apystovos, visgi nenori nustoti dirbę, bet yra nusistatę ir toliau visomis pajėgomis tęsti pradėtąjį darbą.
Jų organizavimosi pradžia siekia į tuos laikus, kada Klaipėdos Krašte tebeviešpatavo francūzų okupacijos valdžia. Šauliai, kovodami sukilėlių eilėse, 1923 metais sausio mėnesy, privedė Kraštą prie tokios padėties, kad jam pasidarė galimybė laisviau gyvuoti ir vystytis.
„Krašto sujungimu su Lietuva patenkintas istorinio teisingumo dėsnio reikalavimas. Mums lietuviams tai buvo širdies reikalas. Ir tokiu liks visuomet.“
Sausio 15 dieną sukanka lygiai 3 metai po šito Klaipėdos Krašto šaulių ir paties Krašto istorijoj žymaus įvykio. Daug buvo tikėtasi, daug buvo laukta, kad padėtis Krašte virs kitokia.
Viena kita viltis ir išsipildė, bet daug kas liko taip, šiaip nebuvo tikėtasi. Bet visgi laisvės ir lietuvių tautos sergėtojai krašte nemetė ginklų į šalį, bet pas ištikimi savo nusistatymui.
Klaipėdos Kraštas, nors ant popieriaus jau ir yra Lietuvos Valstybės dalis, visgi nėra dar lietuvišku kraštu visais atžvilgiais", - konstatuojama straipsnyje.
Pirmasis „Klaipėdos garso“ numeris yra 8 puslapių, iliustruotas nuotraukomis, kuriose - Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos akimirkos.
Dvasininkas atsisakė laikyti pamaldas už žuvusiuosius
1923-iųjų įvykiai - ir „Klaipėdos žinių“ sausio 15-osios numerio pirmajame puslapyje.
Straipsnis „Svarbią valandą atsiminus“ prasideda prisiminimu apie 1923 m. sausio 15 d. žinią: „Sukilėliai Klaipėdą paėmė!“. Autoriaus teigimu, šis įvykis nutraukė penkis šimtmečius trukusią svetimšalių valdžią:
„Tie trys žodžiai stambiu brūkšniu užbaigė šio iš amžių lietuviško krašto priklausomybę prie nesavos valstybės per 500 suvirš metų ir atidarė duris naujam laikotarpiui...“
Minint trečiąsias šio įvykio metines, raginama ne triukšmingai švęsti, o įvertinti laisvės kainą. Autorius reiškia apmaudą dėl vietos dvasininko elgesio, kuris atsisakė laikyti pamaldas už žuvusiuosius:
„Už tai liūdna, kad tūlas dvasinis, kunigas, į kurį kreiptasi dėl iškilmingų pamaldų prie kapo žuvusiųjų už laisvę, atsisakė tokias pamaldas laikyti.“
Moralinė pergalė
Straipsnyje taip pat kritikuojamas ir tuometinis visuomenės pasyvumas, pesimizmas: „Tos dvasios mums šiandien reikėtų kaip dieniškos duonos ir jos stoka jaučiama visur čia, kur lietuviai lyg nulenkia galvas ir pesimizmui pasidavę laukia ką rytojus atneš.“
„Už tai liūdna, kad tūlas dvasinis, kunigas, į kurį kreiptasi dėl iškilmingų pamaldų prie kapo žuvusiųjų už laisvę, atsisakė tokias pamaldas laikyti.“
Taip pat straisnyje atkreipiamas dėmesys į simbolinę analogiją - kaip sukilimo metu, taip ir po trejų metų krašto Direktorijai vadovauti vėl grįžta Erdmonas Simonaitis.
„Krašto visuomenė laukia iš p. Simonaičio teisingo pabojimo abiejų krašto tautybių teisių. Tegu jam bus lemta sujungti klaipėdiškius bendram darbui!“ - linkima vadovui.
Straipsnio pabaigoje pabrėžiama, kad Klaipėdos krašto grįžimas į Lietuvą nėra tik ekonominis ar statistinis klausimas - tai moralinė pergalė.
„Kokios išdavos ligšiolinio Klaipėdos krašto sugyvenimo su Lietuva? Apie materinę naudą vienai ir antrai pusei tik statistikai tegalį duoti atsakymo. Bet ne tame vyriausias dalykas.
Krašto sujungimu su Lietuva patenkintas istorinio teisingumo dėsnio reikalavimas. Mums lietuviams tai buvo širdies reikalas. Ir tokiu liks visuomet.
O tai nežiūrint įvairių apsivylimų dėl vienos ir kitos pusės.
Klaipėda savo tikrąjį pašaukimą ikišiol dar ne pilnai išpildė. Klaipėdos ir Lietuvos sujungtas gyvenimas per tuos tris trumpus metus dar negalėjo pareikšti pilną savo prasmę galimybę.
Už tai ateitis plati ir minėdami šias sukaktuves pasiryžkime užkariauti ateities šviesuolius„, - buvo rašoma “Klaipėdos žiniose" 1926 m. sausio 15 d.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą