Klaipėda prieš 100 metų: atsisveikinimas su „vienu pirmųjų Lietuvos darbininkų“ (94)

Pajūris buvo paskutinė P. Vileišio gyvenimo stotelė, tačiau jo ryšiai su Mažąja Lietuva ir jūra prasidėjo gerokai anksčiau. Šiame krašte buvo išspausdinta didžioji dalis jo lietuviškų knygelių, jį glaudžiai siejo bendradarbiavimas su Martynu Jankumi, o jau nepriklausomoje Lietuvoje P. Vileišis siūlė savo pinigais nutiesti geležinkelį per Žemaitiją į pajūrį. Galiausiai šios susisiekimo krypties tikslu tapo Klaipėdos uostas.

„Ir vėl netekome vieno mūsų pirmųjų darbininkų“, - taip 1926 m. rugpjūčio 20 d. paskelbtą nekrologą pradėjo laikraštis „Klaipėdos garsas“. Nekrologo autorius P. Vileišį, pasiremdamas Juozu Tumu-Vaižgantu, vadino „mūsų istorijos šulu“.

Kitame Klaipėdos laikraštyje - „Lietuvos keleivyje“ - 1926 metų rugpjūčio 19 d. numeryje jo asmenybė apibūdinta dar iškilmingiau: „Tai buvo Žmogus, kurs didžiausiąją garbę, dvasinį pasitenkinimą susirasdavo savo paties padarytame darbe <...> O jo darbas buvo Tautos dvasios nepriklausomybės darbas, lietuviškos dvasios gyvenimo darbas.“

„Pirko“ leidimą spausdinti knygas

P. Vileišis buvo ne tik tautinio atgimimo veikėjas, bet ir vienas ryškiausių savo meto lietuvių inžinierių. Baigęs Sankt Peterburgo universitetą ir Kelių institutą, Rusijos imperijoje jis tiesė geležinkelius, statė tiltus ir garsėjo kaip sudėtingų jų pamatų specialistas. Skaičiuojama, kad per savo profesinę karjerą jis suprojektavo ir pastatė daugiau kaip šimtą tiltų.

© 2003 m. Lietuvos pramonininkų konfederacija įsteigė Petro Vileišio nominaciją, kuria pagerbiami nusipelnę verslo ir visuomenės žmonės, taip pat jaunimo atstovai. Ši nominacija ne kartą buvo parvežta ir į Klaipėdą. LPK nuotr.

Tačiau nemaža dalis inžineriniu darbu uždirbtų pinigų keliavo visai kita kryptimi - lietuviškam žodžiui. Spaudos draudimo metais P. Vileišis pats rašė bei vertė šviečiamąsias knygeles, užsakydavo jas kitiems autoriams ir savo lėšomis leisdavo. Jis rėmė „Aušrą“ ir „Varpą“, o Rusijos valdžios pareigūnams nuolat teikė prašymus ir memorandumus dėl draudimo spausdinti lietuviškai lotynišku raidynu panaikinimo.

„Vyriausius spaudos reikalų valdybos valdininkus jis savo prašymais taip įkyrėjo, taip kad jie jam grasino jo pagaliau “atsikratyti„. Bet jis nepabūgo ir prie kiekvienos progos kėlė aikštėn lietuvių spaudos klausimą. Ir tai jam ne tik daug vargo, bet ir ne maža pinigų kainavo, taip kad jis pats su pilna teisybe galėjo sakyti: „Spaudos pavelijimą mes esame nusipirkę, ne išsikovoję". Paskutinė suma buvusi 35 000 rublių“, - nekrologe rašė „Klaipėdos garsas“.

Reikšmingas buvo P. Vileišio bendradarbiavimas su Martynu Jankumi. Jų ryšiai tęsėsi maždaug vienuolika metų - 1883-1894-aisiais. M. Jankus leido P. Vileišio šviečiamuosius raštus, o per knygnešius jų buvo išplatinta apie 15 tūkstančių egzempliorių.

Tai buvo Žmogus, kurs didžiausiąją garbę, dvasinį pasitenkinimą susirasdavo savo paties padarytame darbe. O jo darbas buvo Tautos dvasios nepriklausomybės darbas, lietuviškos dvasios gyvenimo darbas.

Taigi gerokai anksčiau, nei Mažoji ir Didžioji Lietuva susijungė vienoje valstybėje, jas jau jungė knyga: vienoje sienos pusėje P. Vileišis uždirbdavo pinigus ir rengdavo tekstus, kitoje veikė lietuviškos spaustuvės, o leidinius per sieną gabeno knygnešiai.

Savo lėšomis siūlė tiesti geležinkelį

Dar viena P. Vileišio sąsaja su Klaipėdos kraštu atsirado jau atkūrus Lietuvos valstybę. 1921 m. jis grįžo į Lietuvą. Klaipėdos kraštas tada dar nebuvo Lietuvos Respublikos dalis, todėl jaunos valstybės susisiekimas su Baltijos pajūriu buvo strategiškai svarbus klausimas.

Tais metais Telšių apskrities atstovai kreipėsi į Ministrų kabinetą ir Steigiamąjį Seimą, prašydami nutiesti geležinkelį Šiauliai-Telšiai-Kretinga-Palanga. P. Vileišis pasiūlė dar daugiau - liniją pastatyti savo lėšomis, jei valstybė suteiktų jam koncesiją geležinkelį eksploatuoti.

Pasiūlymas buvo atmestas, tačiau pati tiesiausio kelio iš Lietuvos geležinkelių tinklo į pajūrį idėja išliko.

1923 m. Lietuvai prijungus Klaipėdos kraštą, pagrindiniu pajūrio traukos centru tapo Klaipėdos uostas. Jau tų metų vasarį Vyriausybė nurodė projektuoti liniją Šiauliai-Amaliai-Telšiai-Kretinga-Klaipėda. Istorikai šią kryptį tiesiogiai sieja su 1921 m. iškelta geležinkelio į pajūrį idėja ir P. Vileišio pasiūlymu ją finansuoti.

Pats P. Vileišis šios jungties užbaigimo nebesulaukė - Telšių-Kretingos geležinkelis buvo nutiestas 1930-1932 metais.

„Jo darbas varomas plačiau“

Simboliška, kad žmogaus, kurio planuose buvo kelias į Lietuvos pajūrį, gyvenimas ir baigėsi prie Baltijos.

1926 m. rugpjūčio 12 d. P. Vileišis mirė Palangoje. Žinia apie jo netektį nuskambėjo ir Klaipėdos lietuviškoje spaudoje. „Klaipėdos garsas“ nekrologą užbaigė beveik pranašiškais žodžiais: „Ką šis tylus tautos darbininkas pradėjo, tą nieks nebesulaikys. Jo darbas varomas plačiau.“

Praėjus dešimtmečiams P. Vileišio vardas liko gyvas ne tik istorijos knygose. 2003 m. Lietuvos pramonininkų konfederacija įsteigė Petro Vileišio nominaciją, kuria pagerbiami nusipelnę verslo ir visuomenės žmonės, taip pat jaunimo atstovai. Tai prasmingas pasirinkimas - pats P. Vileišis šiandien laikomas vienu pirmųjų lietuvių verslininkystės ideologų, pramonės ir techninės pažangos propaguotojų.

Ši nominacija ne kartą sugrįžo ir į Klaipėdą: 2011 m. jos laureatu tapo Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ vienas įkūrėjų Aloyzas Kuzmarskis, tuo metu vadovavęs Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijai. 2014 m. P. Vileišio vardu įvertintas ilgametis Vakarų laivų gamyklos vadovas Arnoldas Šileika, o 2015 m. - tuometinis KLASCO generalinis direktorius Audrius Pauža.