„Nesupratau, bet buvo gražu“ - kaip kalbėti su šiuolaikinio meno žiūrovu
Šiuolaikinis menas retai duoda aiškius, vienareikšmius atsakymus - jis dažniau kelia klausimus, provokuoja, palieka erdvės interpretacijai. Ir čia iškyla svarbus klausimas: ar problema slypi kūrinyje, ar mūsų pačių lūkesčiuose, kad meną reikia „iššifruoti“ teisingai? Ar meno edukatoriaus vaidmuo - būti vertėju, kuris paaiškina, ką „norėjo pasakyti autorius“, ar palydovu, kuris tiesiog padeda žiūrovui pačiam atrasti savo ryšį su kūriniu be baimės klysti?
Apie tai, kaip padėti žmonėms - net tiems, kurie sako „aš nieko nesuprantu apie meną“ - rasti autentišką ryšį su šiuolaikiniais kūriniais, kalbėjomės su keturiomis meno edukacijos profesionalėmis: AP galerijos vadove Vilma Jankiene, galerijos „Baroti“ direktore Andželika Baroti, „Jusionio“ meno galerijos savininke ir vadove Violeta Jusioniene bei Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininke, Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birute Skaisgiriene.
Jų įžvalgos atskleidžia, kad kartais svarbiausias žingsnis link meno supratimo yra sutikti, jog supratimo formulė tam tikra prasme neegzistuoja - ir tai gali būti ne problema, o laisvė.
„Švelniai patempti į meno pusę“
Paklausta, ar šiuolaikinis menas dažnai žiūrovui sukelia jausmą „aš nesuprantu“ ir ar problema slypi mene, ar mūsų lūkesčiuose, AP galerijos vadovė, galerininkė Vilma Jankienė sako: "Tai ne problema, tai patirties stebėti meną neturėjimas arba stygius.
Meno laukas yra per didelis, kad staiga viską suprastume, per minutę. Bet... nuo kažko reikia pradėti, reikia kokių nors „pratybų“, akies lavinimo, įgūdis po įgūdžio atveria lobynus, vidines pagavas, palyginimus, supratimą, kas patinka, kas ne, o tai jau gera kryptis patyrinėti giliau, leistis į kelionę.
Jeigu kyla įdomių klausimų, gausite ir įdomių atsakymų. Bet taip yra ne tik mene, tai bendras principas - kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių."
Paklausus, ar meno edukatorius turėtų būti labiau „vertėjas“, paaiškinantis kūrinį, ar „palydovas“, padedantis žiūrovui pačiam atrasti reikšmes, V. Jankienė sako: „Nežinau. Meno edukatorius pirmiausia teikia informaciją, kartais jos yra lavina, kartais skūpus pliūpsnis, tikrai nežinau, kas yra geriau ir kada yra gana ar pakankama. Klausytojas ar žiūrovas turi ateiti kaip žvalgas (tas priartėjimas prie meno gali ir netikėtai įvykti), jeigu to nėra, tai viskas - kaip žirniai į sieną.“
Pasiteiravus, kokius metodus ar klausimus naudoja, kad žmogus, kuris sako „aš nieko nesuprantu apie meną“, pajustų ryšį su kūriniu, AP galerijos vadovė paaiškino: "Visada pasidžiaugiu tokiu pasakymu, nes tai normalu, jeigu nesi meno žinovas, tada prasideda tikras įdomumas ir azartas pokalbiui.
Stebint meno kūrinius su žmonėmis tiesiog kalbame apie juos. Užduodu „slaptus“, provokuojančius klausimus, pavyzdžiui, o ką čia matote jūs arba - o ką jums tai primena? Jau po pirmojo atsakymo paaiškėja, kiek galime leistis į kalbas, nerti gilyn, tiesą sakant, prakalbintas žmogus nemažai pasako, ima svarstyti ir pats netikėtai įsitraukia.
Menas yra asociatyvus, leiskime žiūrovui jaustis, kaip jis pats nori, tai pirmoji taisyklė ir pati pradžia tyrinėjant meną. O toliau yra kelionė, arba keliaujama, arba ne. Švelniai patempti į meno pusę už rankovės, žinoma, būtina!"
Anot V. Jankienės, norėtųsi, kad kiekvienas lankytojas po susitikimo su šiuolaikiniu menu išsineštų papildytą save, pirma - nustebusį, antra - užgriebusį estetinę pagavą, trečia - patyrusį menininko vaizduotės galių. „Viską susumavus - verta tyrinėti šiuolaikinį meną, nes mums visiems reikia ne tik fizinių raumenų galios, bet ir stiprinti vidinius raumenis, tai nematerialus kapitalas, bet kapitalas!“ - sako galerininkė.
Diskusija apie meną - profesinis pasiekimas
Galerijos „Baroti“ direktorė Andželika Baroti pabrėžia, kad šiuolaikinio meno vaidmuo kinta: „Šiuolaikinis menas kelia sau kitokias užduotis, nei buvo anksčiau. Menas nebetarnauja vien dekoro ir puošybos reikmėms, neatliepia ideologinių užsakymų ir normų. Šiuolaikinis menas kelia į paviršių problemas, kurios svarbios šio meto visuomenei ir pačiam kūrėjui.“
Ji atkreipia dėmesį, kad, norint suvokti meną, svarbu atsisakyti įprastų vertinimo kriterijų: „Todėl norint suvokti šiuolaikinį meną, reikia būti pasiruošusiam žvelgti plačiau, neieškoti kūrinyje vien įprasto “gražu„ ar “negražu".
Menas yra labai subjektyvus dalykas, todėl vienareikšmiškai jo vertinti turbūt negali net profesionalūs meno kritikai.
Menas gali būti ir labai skaudus, ir labai šviesus, priklausomai nuo to, kokios (socialinės, ekologinės, politinės, egzistencinės arba absoliučiai asmeninės) temos inspiruoja kūrėją. Labai pravartu pasidomėti kūrėju: tokiu būdu turėsite galimybę savo lūkesčius nukreipti tinkama linkme ir lengviau formuoti asmeninę nuomonę apie patirtą meną."
Kalbėdama apie meno pažinimą, A. Baroti išskiria edukatoriaus vaidmenį: „Aš visada vertinu edukatorių „palydovą", padedantį žiūrovui pačiam atrasti reikšmes. Labai dažnai ir pačiai tenka tokiu palydovu būti. Manau, pagrindinė meno užduotis ir yra priversti žiūrovą susimąstyti, išgyventi, išjausti labai svarbius gyvenimo aspektus. Tai praturtina mūsų pasaulėjautą ir pasaulėžiūrą, formuoja mus kaip asmenybę.“
Pasak jos, galerijoje nuolat tenka bendrauti su labai skirtingais lankytojais, todėl universalių taisyklių nėra: „Galerijoje labai dažnai išgirstu šią frazę “aš nieko nesuprantu apie meną", nes auditorija, apsilankanti joje, yra labai įvairi. Visiems vienodų taisyklių pritaikyti tikrai neįmanoma.
Bet visų pirma stengiuosi padėti žiūrovui atsipalaiduoti ir atsisakyti bet kokių išankstinių nuostatų. O tada prasideda žaidimas, kuriame bandome atrakinti žiūrovo emocinį, pažintinį ir patirtinį lauką.
Labai dažnai, ypač kalbėdama apie abstraktų meną, pasitelkiu muzikos suvokimo pasaulį. Tai labai padeda žiūrovui sukelti asmenines emocijas, neieškant paveiksle padiktuotų siužetų. Turbūt ne veltui daugelis dailininkų pagrindiniu savo kūrybos inspiratoriumi įvardina muziką."
A. Baroti įsitikinusi, kad meno negalima vertinti vienareikšmiškai: „Vieno teisingo atsakymo apie meną niekada nebūna. Menas yra labai subjektyvus dalykas, todėl vienareikšmiškai jo vertinti turbūt negali net profesionalūs meno kritikai. Svarbu, kad žiūrovas apskritai suformuotų savo asmeninį, o ne kažkieno padiktuotą santykį su menu. O jei šis santykis pajėgus sukelti rimtą diskusiją, tai, drįstu galvoti, kad jau yra pasiekimas!“
Apibendrindama meno poveikį žiūrovui, ji teigia: „Man svarbu, kad menas sujaudintų. Jei po aplankytos parodos, kino filmo, spektaklio ar koncerto žiūrovo kurį laiką neapleidžia minčių ir jausmų srautas, vadinasi, menas buvo paveikus ir pasiekė savo pagrindinį tikslą.“
Reikia būti „vertėju“, kartais - „palydovu“
„Jusionio“ meno galerijos savininkė ir vadovė Violeta Jusionienė sako, kad kalbant apie šiuolaikinį meną svarbu vengti apibendrinimų. Pasak jos, „šiuolaikinis menas nelygu šiuolaikiniam menui“, todėl ne kiekvieną kūrinį galima vertinti vienodais kriterijais. Anot V. Jusionienės, žmogus, kuris domisi menu ir susiduria su aukšto profesinio lygio kūriniu, retai pasakys: „Aš nesuprantu.“
Pašnekovė pabrėžia, kad meno paskirtis nėra pateikti vieną teisingą atsakymą. „Aš manau, kad menas - tai ne matematika, kur suskaičiavai ir gavai atsakymą.
Menas yra jausmas, emocija - jis sujaudina arba ne“, - sako V. Jusionienė. Jos įsitikinimu, meno kūrinio vertė slypi ne racionaliame paaiškinime, o gebėjime paveikti žmogų emociškai, sukelti išgyvenimą ar paskatinti vidinį dialogą. Todėl, anot galerijos vadovės, jausmas „aš nesuprantu“ dažniau kyla ne dėl paties meno, o dėl lūkesčio, kad kiekvienas kūrinys privalo būti lengvai ir vienareikšmiškai paaiškinamas.
Anot Violetos Jusionienės, meno edukatoriaus vaidmuo neturėtų apsiriboti vien kūrinio paaiškinimu: „Kartais, jei žiūrovas pageidauja, reikia būti „vertėju", kartais - „palydovu".“ Vis dėlto galerijos vadovė pabrėžia, kad geriausia, kai edukatorius padeda lankytojui pačiam atrasti ryšį su kūriniu: „Jeigu reikia aiškinti kūrinį, jo prasmę, vadinasi, tas kūrinys nelabai vertas dėmesio. Geriausia, kai esi “palydovas„ ir kartu su žiūrovu ieškai kūrinio reikšmės, prasmės ir vertės.“
Menas - tai ne matematika, kur suskaičiavai ir gavai atsakymą. Menas yra jausmas, emocija - jis sujaudina arba ne.
Pasak jos, svarbiausia bendraujant su žmogumi, kuris sako „aš nieko nesuprantu apie meną“, pirmiausia yra pagarbus dialogas. „Dažniausiai klausi, koks žanras, stilius, spalvinė paletė domina žmogų. Tada bandai paaiškinti, kad frazė „aš nieko nesuprantu apie meną" nieko verta. Apie meną ir nereikia suprasti, jį tiesiog reikia jausti“, - sako galerijos vadovė. Jos įsitikinimu, santykis su menu prasideda ne nuo žinių kiekio, o nuo gebėjimo atsiverti kūrinio keliamoms emocijoms ir asmeninėms interpretacijoms.
V. Jusionienė taip pat pabrėžia, kad mene negali būti vieno universalaus atsakymo. „Santykyje su menu dalyvauja dailininkas, meno kūrinys ir žiūrovas“, - teigia ji. Anot pašnekovės, tas pats kūrinys skirtingiems žmonėms gali atskleisti skirtingas prasmes, ir tai yra natūrali meno dalis. „Meno kūrinį galima traktuoti labai skirtingai, ir tai gerai, nes ir žmonės labai skirtingi, ir jie vertina skirtingai, priklausomai nuo išsilavinimo, intelekto ir nuolatinio domėjimosi menu“, - pažymi V. Jusionienė.
Svarbiausia, kad po susitikimo su šiuolaikiniu menu lankytojas išsineštų ne įspūdį, o dar didesnį supratimą bei smalsumą. „Norėčiau, kad žiūrovas išsineštų daug informacijos apie meną, dailininkus bei jų kūrybą ir jau niekada nesakytų “aš nesuprantu", - sako V. Jusionienė.
Anot galerijos vadovės, pažintis su menu neturėtų apsiriboti vienkartiniu apsilankymu parodoje. „Jei pavyksta sudominti, norėčiau, kad žmonės dažniau lankytų parodas. Ne epizodiškai, o nuolatos domėtųsi menu“, - pabrėžia V. Jusionienė. Jos manymu, nuolatinis domėjimasis menu padeda ne tik geriau pažinti kūrinius, bet ir ugdo asmeninį santykį su kultūra, leidžia atrasti vis daugiau skirtingų prasmių bei patirčių.
Meno suvokimo reikia mokytis
Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkė ir Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė pastebi, kad žiūrovo nepasitikėjimas vertinant šiuolaikinį meną dažnai kyla ne dėl paties meno, o dėl nesusiformavusių įgūdžių, kurių reikalauja jo pažinimas.
„Suvokti šiuolaikinį meną reikia pastangų. Čia tikrai ne viskas ir ne visada iš karto aišku, bet užuot sakius „nieko nesuprantu", galbūt verta pasigilinti ar bent jau pabandyti pamąstyti, kas čia pavaizduota ir kodėl“, - teigia B. Skaisgirienė.
Ne visada tai, kas paprasta ir suprantama, yra vertinga. Gal mes tiesiog įpratę gauti greitą rezultatą ir adaptuotą produktą? Kad nereikėtų galvoti.
Anot jos, šiuolaikinio meno kūrinių suvokimui dažnai padeda ir papildomas kontekstas: „Konceptualius meno kūrinius dažnai papildo tekstai, įžodinantys kūrėjo mintį. Jie irgi gali padėti suvokti ar bent jau nužymi orientyrus.“
Menotyrininkė atkreipia dėmesį, kad paprastumas ne visada reiškia vertę: „Ne visada tai, kas paprasta ir suprantama, yra vertinga. Gal mes tiesiog įpratę gauti greitą rezultatą ir adaptuotą produktą? Kad nereikėtų galvoti.“
B. Skaisgirienė abejoja, ar edukatorių derėtų vadinti meno „vertėju“, mat meno suvokimas nėra tiesiog vienos reikšmės perdavimas. Jos teigimu, šis specialistas yra greičiau pagalbininkas, padedantis žiūrovui iškoduoti kūrinį ir skatinantis kartu ieškoti prasmių.
Vertinant meną vieno teisingo atsakymo nėra ir negali būti - kiekvieno iš mūsų įžvalgos yra individualios, priklausančios nuo daugelio kultūrinių bei socialinių veiksnių. Kadangi menas yra vizualiųjų reikšmių sistema, jos, kaip ir užsienio kalbų, taip pat reikia mokytis. Juk nesistebime, kad nemokėdami kalbos nesuprantame kinų ar japonų hieroglifų. Tad galbūt verta pasimokyti ir meno kalbos?
Kalbėdama apie edukacinę veiklą, B. Skaisgirienė pasakoja, kad dirbant su vaikais svarbiausia ne pateikti paruoštus atsakymus, o skatinti juos patiems stebėti ir interpretuoti: „Vesdama edukacijas, gal tiksliau reikėtų sakyti ekskursijas po parodas vaikams, praktikuoju schemą, kurią Lietuvoje aktyviai taiko ir populiarina MO muziejus. Čia frazė ir klausimas „Ką matai, kad taip sakai?" yra esminė meno kūrinio pažinimo dalis. Vaikai mėgsta tą žaidimą ir noriai fantazuoja. Jų įžvalgos kartais labai nustebina. Jie sugeba pamatyti daugiau už patį edukatorių ar kūrinio autorių.“
Pasakodama apie būdus, padedančius žmogui užmegzti ryšį su meno kūriniu, B. Skaisgirienė pabrėžia, kad ne visada svarbiausia meną racionaliai paaiškinti ar suprasti. „Užtenka jį pajausti, įsigilinti, kaip tave veikia tas kūrinys, ar iš viso veikia, kokias emocijas sukelia, ar priimtinas tau yra spalvinis sprendimas, apie ką galvoji žiūrėdamas į kūrinį. Kai pavyksta žiūrovą įtikinti, kad vienintelio teisingo suvokimo nėra, jis atsipalaiduoja ir leidžiasi į interpretacijas. Svarbiausia žmogui suteikti laisvę“, - sako B. Skaisgirienė. Anot jos, meno patirtis gali tapti ir asmeninio pažinimo procesu: „Kiekvienas meno kūrinys gali būti ir kelias į savęs pažinimą.“
Pasak B. Skaisgirienės, meno pažinimo pagrindus reikėtų kloti dar vaikystėje, kol vaikai drąsiai reiškia savo mintis ir yra imlūs naujovėms: „Per meno pažinimo edukacijas svarbu akcentuoti, kad šiame procese reikšmingiausias yra individualus suvokimas, koks jis būtų. Svarbu nebijoti klysti ir drąsiai reikšti savo nuomonę.“
Apibendrindama savo požiūrį į šiuolaikinio meno pažinimą, B. Skaisgirienė išskiria pagrindinį tikslą - ne atmesti, o pažinti ir priimti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą