Klaipėda prieš 100 metų: gintarinės pilies beieškant (91)

„Ponas Uosto Direkcijos pirmininkas inžin. T. Naruševičius išvyko trims nedėlėms atostogoms. Vyriausybė paskyrė kaipo pavaduotoją poną inžinierių prof. Šimoliūną, kuris lygiu laiku ir Šventosios uosto budavojimą prižiūri“, - 1926 metų liepos 24 dieną visuomenę informavo Klaipėdos laikraštis „Lietuvos keleivis“.

Apie Lietuvos Vyriausybės deleguotą Uosto direkcijos pirmininką Tomą Naruševičių šiame straipsnių cikle jau buvome užsiminę. 1923-1924 m. jis buvo susisiekimo ministras Ernesto Galvanausko vadovaujamoje Vyriausybėje, vėliau vadovavo uostui (iki 1927 m.). 

© Privačios bendrovės „Gintaras“ vykdyti gintaro kasimo darbai Kuršių mariose naudojant, kaip tuomet laikraščiai rašė, Klaipėdos uosto direkcijos „tam tikromis sąlygomis persamdytą žemsemį „Danija“. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, LIMIS

Lietuvos paskirtas vadovas nepatiko vietiniams Klaipėdos politikams, kurių daugumą sudarė vokiečiai, tad jie vis imdavosi žygių „nustumti“ T. Naruševičių ir į pirmininko postą pasodinti Tautų Sąjungos deleguotą norvegą Ingvarą Kjelstrupą. Žinia, šie žygiai nebuvo sėkmingi.

Tuo metu profesorius Jonas Šimoliūnas 1924-1933 m. oficialiai ėjo Klaipėdos uosto, o 1925-1930 m. Šventosios uosto darbų vadovo pareigas, vadovavo šių uostų statybos darbams. Kiek anksčiau, 1921-aisiais, būtent jis inicijavo ir įregistravo pirmuosius lietuviško jachtklubo Kaune įstatus. Tai buvo padaryta tų metų rugsėjo 7-ąją - dabar ši diena yra minima kaip Nacionalinė buriuotojų diena Lietuvoje.

Uosto dėmesys gintaro kasybai

Nors vadovas ir atostogavo, Uosto direkcija darbus tęsė ir iš vasarinių posėdžių ataskaitos minėtame laikraštyje „Lietuvos keleivis“ sužinome, jog kaip tik šiomis dienomis lygiai prieš 100 metų Lietuva ėmėsi žingsnių atgaivinti pramoninę gintaro gavybą Kuršių mariose po Klaipėdos krašto prijungimo.

„Atsižvelgiant į gintarų fabrikų bedarbę Didž. Lietuvoje ir Klaipėdos krašte ir į reikalingumą palaikyti vietinę gintaro pramonę, nutarta persamdyti bendrovei “Gintaras„ tam tikromis sąlygomis liuosą dabartiniame laike žemsemį (Bagarą) „Danija" su dviem boidakais gintaro kasimui“, - cituojamos Uosto direkcijos sprendimas 1926 metų liepos 24 dienos laikraštyje „Lietuvos keleivis“.

Kaip tik šiomis dienomis lygiai prieš 100 metų Lietuva ėmėsi žingsnių atgaivinti pramoninę gintaro gavybą Kuršių mariose po Klaipėdos krašto prijungimo.

Iš istorijos yra žinoma, jog XIX a. Klaipėdos kraštas garsėjo pasaulyje dėl sėkmingos gintaro kasybos. Anot Visuotinės lietuvių enciklopedijos, apie 1855-uosius metus, vykdant Kuršių marių farvaterio gilinimo darbus, ties Juodkrante buvo aptiktas gintaro telkinys. Juo susidomėję viešbučio Klaipėdoje bei kelių laivų savininkas Friedrichas Wilhelmas Stantienas bei pirklys Moritzas Beckeris tuometinei Prūsijos valdžiai pasiūlė savo lėšomis gilinti ir prižiūrėti Kuršių marių farvaterį už leidimą pasilikti darbų metu išgautą gintarą. 

1857 Klaipėdoje jie ir keletas pirklių iš tuometinio Dancigo įkūrė bendrovę „Stantien und Becker“, kuri 1862 m. iš valstybės įsigijo teisę kasti gintarą visoje Rytų Prūsijoje ir iki 1890 m. ties Juodkrante iškasė 2250-2500 tonų gintaro.

Sėkmės istorijos nepakartojo

Žurnalistas ir kraštotyrininkas Denisas Nikitenka 2025 10 12 d. „Vakarų eksprese“, publikacijoje „Baltijos aukso karštinės saulėlydis“, ieškojo patvirtinimų, kad minėtą sėkmės istoriją buvo bandoma pakartoti ir tarpukariu, Klaipėdą prijungus prie Lietuvos. Šioje publikacijoje, be kita ko, buvo pateikta ekonomisto dr. Juozo Kaškelio (1904-1986) citata iš pastarojo 1933 m. 

Kaune „Žinijos“ bendrovės išleistos knygos „Lietuvos gintaras“: „Daugiau su gintaru nuveikė „Gintaro" b-vė, kuri 1928 ir 1929 metais iš Klaipėdos uosto valdybos išnuomotais žemkasiais, vartojamais uostui ir upėms gilinti, bet ne visai pritaikytais šios rūšies darbams, perkasė Kuršių marėse ties Juodkrante apie 2000 klg. gintaro.“

Taigi šios jau lietuviškos gintaro kasybos istorijos pradžią laikraščio „Lietuvos keleivis“ publikacijos dėka aptinkame būtent lygiai prieš 100 metų, 1926-ųjų liepą, kai tuometinė Klaipėdos uosto direkcija tarsi ir ištiesė pagalbos ranką bendrovei „Gintaras“ bei, kaip tikėtasi, atgimsiančiai Lietuvos gintaro pramonei. 

Vis dėlto istorija parodė, kad minėta technika nebuvo pati tinkamiausia gintaro kasybai, o kitai įsigyti privati bendrovė „Gintaras“ stokojo kapitalo bei valstybės pagalbos. Tad vos po trejų metų, 1929-asiais, bendrovė „Gintaras“ savo veiklą baigė ir gintaro gavyba Lietuvoje nebesuklestėjo.